Dabar darome mes, ateityje – mūsų vaikai

Date: 2012.04.24 | Category: Atliekų rūšiavimas, Ekologija | Response: 0

Na štai ir vėl atėjo dar viena DAROM talka. Šiemet atliekas rinkome iš Justiniškių, Naujininkų, Senamiesčio ir Šeškinės mikrorajonų.

Kaip visada aplinką tvarko tikrai ne tie, kurie visus metus ją teršia. Tokia sena, liūdna tiesa.

2010 m. šį Šeškinėje, Čiobiškio g. esantį miškelį tvarkė kažkuri „Mis Lietuva“ (nepamenam vardo) kartu su „Kitas variantas“ kolektyvu, o štai po dviejų metų į talką įsijungė nuostabusis dviejų vaikų supertėtis (kuris moka ir spurgas iškepti, ir šiaip vaikus visokių teisingų dalykų moko), tinklaraštininkas Skirmantas Tumelis.

Garbusis tinklaraštininkas sakosi, kad jis su savo šeima “Darom” akcijoje dalyvauja jau antrą kartą.

Kadaise, senų senovėje p. Skirmantas dalyvavo vienoje pirmųjų DAROM akcijų, vėliau gimus vaikučiams kelias teko praleisti. Tačiau šį kartą Skirmantas išsiruošė jau su pagalba – mažuoju Augustu.

P. Skirmantas savo tinklaraštyje daug rašo šeimos, vaikų auklėjimo bei kitomis visuomenei rūpimomis temomis. Pasirodo, jis ne tik rašo tinklaraštį apie tai, bet ir iš tiesų savo vaikus teisingai bando auklėti

“Šiandien labai geras oras pasivaikščioti, kažką paveikti, kitas dalykas – tai puikus būdas parodyti mažajam, kad reikia saugoti gamtą. Viename iš darželių mums sakė, kad vaikai yra tvarkingi nuo mažens, o tą jų savybę tiesiog reikia palaikyti ir skatinti.“

Svarbiausia akcijos “Darom” reikšmė yra visuomeniškumo, bendruomeniškumo ir tvarkos skatinimas. “Man atrodo, kad Vilnius yra vienas švariausių miestų, ir aš noriu prie to prisidėti.” – sako Skirmantas.

P. Skirmantas pasakoja namie su šeima atliekas rūšiuojantys nuo pat tada kai mieste atsirado rūšiavimo konteineriai.

“Šiuo metu turime keturias vietas, kur dedame šiukšles. Tai dvi – šiukšliadėžės, kurių viena turi du skyrius popieriui ir stiklui, pati didžiausia – buitinėms, o plastmasę dedam į maišą po kriaukle. “

Su Skirmantu kalbamės žingsniuodami su maišais ir pirštinėmis per Čiobiškio miškelį. “Tvarkant aplinką vyrauja plastmasė, padangos, automobilių atliekos, stambiagabaritės, šiek tiek stiklo. Aš manau, kad plastmasė yra pati bjauriausia šiukšlė gamtai, nes ilgiausiai yra. – kalba jis. - Tai labai žemo supratimo rodiklis, kai žmonės elgiasi taip, tarsi vieni gyventų šioje žemėje. Šis požiūris (šiukšlinimas) yra labai blogas. Ir akcija “Darom” turėtų jį išgyvendinti.”

Jis mano, kad dažniausiai taip elgiasi niekada nebandę suprasti, kas yra bendruomeniškumas ir kitam gero darymas, asmenys.

P. Tumelis sako, kad šeima irgi labai prisideda prie to, kaip vaikas elgsis užaugęs. “Jei vaikai bus teisingai auklėjami nuo mažens, mažiau šansų, kad jie elgsis blogai”, – sako jis.

Į švaros akciją renkasi fotografuotis, reklamuotis?

Nors p. Skirmantas šioje akcijoje dalyvavo jau prieš kelis metus, tačiau jo pastebėjimu, tada žmonių į “Darom” buvo susirinkę gerokai daugiau.

Mes gi pastebime, jog kadais iš mums priskirtų taškų šiukšles rinkome ir vežėme net iki 23 val., šiemet gi susisukome iki 18 val., surinkome tik 19,7 t. atliekų.

Įdomu, ar žmonės šiemet tikrai mažiau prišiukšlino, o gal tiesiog mažiau surinko? Kaip rašo Grynas.lt, akcijos dalyviai pripažino, jog šiemet miestas tikrai buvo švaresnis ir atliekų surinkta mažiau.

o štai kai kurie mūsų bičiuliai teigia, kad jiems susidarė įspūdis, jog buvo nemažai žmonių, kurie į akciją rinkosi su fotoaparatais, o ne su piršinėm ir šiukšlių maišais.  Tokių visada buvo, bet dabar, pavarčius interneto puslapius tampa akivaizdu, kad tokių besireklamuojančių buvo tikrai nemažai.

Sekretorės darbas – nuo šypsenos iki viso ofiso tvarkos

Date: 2012.04.19 | Category: kita | Response: 0

Šiais laikais nebedaug kas švenčia anksčiau populiaria buvusią sekretorės dieną. Gal dėl to, kad dabar vis labiau įprastesnis tampa administratorės pavadinimas, o gal dėl to, kad tų profesijų vis daugėja, jos jungiasi tarpusavyje ir profesinė diena apskritai nebetenka reikšmės.

Nors šventė tampa nebe tokia aktuali, tačiau be sekretorės arba šiuolaikinės administratorės profesijos neišsiverstų nei viena didesnė kompanija. Tai tarsi įmonės veidas, pirmas su šypsena pasitinkantis svečius bei iki smulkmenų kruopščiai prižiūrintis ofiso veiklą.

Pagal Day.lt apibrėžimą, sekretorė – darbuotoja, tvarkanti įstaigos raštus, talkinanti įstaigos direktoriui ar skyriaus vadovui, organizuojanti susitikimus. Pastebima, kad dažniausiai šios profesijos atstovės yra moterys. Čia netgi nusakoma, žodžio „sekretorius“ reikšmė  – tai  „asmuo, saugantis paslaptis“ (lot. sercretus – „slaptas, paslėptas“).

Sekretorė dažniausiai iš tiesų žino visus ofiso viduje vykstančius procesus bei direktoriaus paslaptis. Kartais jai tenka ir pameluoti, kad direktoriaus nėra darbe ar, jam paprašius dėl kokios nors priežasties, nukelti susitikimą.

Ši šventė atsirado tada, kai 1952 m. Amerikos verslininkas Haris F. Klemfusas savo įmonėje įsteigė Sekretorės dieną. Tokios šventės metu visos jo įmonės moterys būdavo išvaduojamos nuo varginančio rutininio darbo. Ši šventė po truputį paplito visame pasaulyje ir net tapo Administratorių profesine švente.

Sekretorės darbas nėra lengvas. Ji ant savo pečių neša ne tik visą ofiso priežiūrą, dokumentaciją, dienotvarkes, privalo puikiai bendrauti su klientais, bet ir pageidaujama, kad ji spausdintų visais pirštais!

Ar senais laikais šis darbas buvo lengvesnis? Greičiausiai ne. Nors ir kompiuterių, išmaniųjų programinių įrangų ir mobilių telefonų dar neturėjome, tačiau spausdinti spausdinimo mašinėje ir, padarius bent vieną klaidą, perspausdinti visą dokumentą, tikrai nebuvo lengviau.

Ir tada, kaip dabar, biuro administratorė turėjo reprezentatyviai atrodyti, nuolatos šypsotis ir žinoti visą įmonės informaciją. Prireiktus padėti kiekvienam darbuotojui, o ypač direktoriui, žinoti visą jo dienotvarkę, būdą ir netgi, kokią kavą jis mėgsta.

Ar sunkus toks darbas? Klausiame jau 4-tus metus pas mus dirbančios administratorės Rasidos?

“Kaip kam, – sako ji, – Man patinka, nors ir daug pareigų, atsakomybės. Jis ne tiek sunkus, kiek įtemptas.”

Rasida pasakoja, kad tokiam darbui būtina: komunikabilumas, gera nuotaika, greita reakcija ir, be abejo, puikūs kompiuteriniai įgūdžiai. Taip pat ji pastebi, kad administratorė turi ne tik mokėti greitai spręsti įtemptas situacijas, bet ir visada būti pasipuošusi, juk sakoma, kad sekretorė – tai įmonės veidas, todėl turi tinkamai reprezentuoti kompaniją.

Ar dažnai tenka padėti direktorei, klausiame Rasidos? “Aš visada padedu, taigi jei yra galimybė išpręsti susiklosčiusią situaciją be direktorės, tai ir išsprendžiu. Į mūsų direktorę kreipiuosi tik kraštutiniais atvejais. Taip pat ir visiems kitiems vadovams stengiuosi paaiškinti, kad tam tikrus klausimus galima išspręsti be direktorės. Jei matau, kad direktorė būna be nuotaikos, stengiuosi jai padėti, netrukdyti be reikalo.”

Aktyviame, vietoje nestovinčiame administratorės darbe, be abejo, pasitaiko ir nenumatytų situacijų. “Tenka ir skubiai užsakyti įvairias prekes, spręsti apsaugos klausimus, – netikėtas situacijas vieną po kitos beria Rasida. – Kartais nepažystami žmonės atvažiuoja į įmonės teritoriją ir pradeda klaidžioti, tada reikia skubiai su jais išsiaiškinti, kartą yra netgi trūkę kanalizacijos vamzdžiai, šios problemos sprendimu operatyviai turėjau pasirūpinti taipogi aš. Kaip ir gyvenime, taip ir darbe, visko būna.”

Rasida sako, girdėjusi apie tarpautinę sekretorės dieną, tačiau švesti niekada neteko. Galbūt šis kartas bus pirmasis?

Parodoje RESTA dominavo ekologijos tema

Date: 2012.04.15 | Category: Atliekų rūšiavimas, Ekologija | Response: 0

Vos tik atvykus į “Litexpo” parodų rūmus, pirmausia pasitinka didžiulė lankytojų eilė. Jau pačią pirmą parodos dieną iš trijų nuo pačio ryto žmonės stovi išsirikiavę nuo kasos iki pat miško ir kantriai laukia, kol galės įsigyti bilietą į tikrą statybų pasaulį. Ir visa tai – “Resta 2012” kasmetinė statybos ir remonto paroda.

Bet laukti verta. Vos tik įėjus lankytojus, prie apgalvotų, paruoštų stendų, bei įvairių sunkiasvorių traktorių, pasitinka pasitempę konsultantai, pasiruošę atsakyti į visus savo teikiamų paslaugų klausimus, po mugę laksto įvariausias skrajutes dalinantys besišypsantys asistentai. Visi penki „Litexpo“ paviljonai veikia pilnu tempu ir turi ką pasiūlyti.

Šiemet „Restoje“ dalyvavo net 510 įmonių, o tai yra pusantro šimto daugiau nei pernai. Štai mes joje dalyvaujame pirmą, bet tikimės, ne paskutinį kartą.

“Pavasaris, darbymetis, žmonės tvarkosi, statosi, griauna.” – apie tokią parodos paklausą pasakoja mūsų logistikos vadybininkas Evaldas.

Orai atšyla, sniegas nutirpsta, taigi atsiranda galimybė atlikti seniai planuotus lauko darbus, pasiremontuoti namus. “Kas gyvena privačiuose namuose, užmiestyje, kur keliai prastesni, tiems mūsų siūloma skalda, bei statybinių atliekų išvežimas dabar yra ypač aktualu. Požeminių konteinerių įkasimui irgi kaip tik yra pats sezonas…” – apie didelį parodos lankomumą kalba p. Evaldas.

Taip, metas tvarkytis, atsinaujinti puikus, tačiau klausiame, kuo išskirtinė ši paroda ir kodėl verta joje apsilankyti? “Paroda yra naudinga kiekvienam žmogui, kas domisi naujovėmis, kam aktualu naujausios paslaugos, bei produktai. Paroda kartais net lenkia į priekį dabartinę sistemą, nes joje parodoma, kas bus greitoje ateity.” – paskoja p. Evaldas. – Pavydžiui, pas mus atsirado nauji rūšiavimo konteineriai, didmaišiai. Nuo šios parodos prasideda didmaišių su statybų atliekomis išvežimas nemokamai.”

Patys buvome, vaikščiojome ir kitus stebėjome. Įsitikinome – jei nori pasistatyti ir pilnai įsirengti namą, “Resta” kaip tik tau. Joje galima rasti absoliučiai visko nuo smulkiausių varžtelių iki didžiausių traktorių ar jau surinktų sodo namelių. Savo paslaugas čia siūlo visi, kieno veikla bent kiek susijusi su statybomis, remontu ar architektūra. Visi šypsosi, pataria, paaiškina, be žinių tikrai nelieka nei vienas susidomėjęs.

Šiemet parodoje ypač dominavo ekologija. Vietoje dujinių šildymo katilų, čia buvo siūlomi saulės kolektoriai, vietoje trumpalaikių šviestuvų – modernieji LED’ai, o ir mes patys priminėme lankytojams apie ekologiją tiek siūlydami statybinių atliekų surinkimą, tiek ir kitų atliekų rūšiavimo konteinerius.

Negana to, kad čia visko galima įsigyti pigiau, specialiai lankytojams dauguma parodos dalyvių siūlo ypač palankias sąlygas, nuolaidas.

“Kainos tikrai yra pritaikytos parodai, akcijinės. Mes parodos metu taikome 10% nuolaidą.” – teigia mūsų kolega Evaldas.

Deja, ne ne visi žmonės nusiteikę pirkti. Vieni ateina apsižvalgyti, pasižiūrėti į kolegas ar konkurentus, kiti tiesiog domisi naujausiomis tendencijomis. Štai „VSA Vilnius“ pasiūlyta naujausia tendencija yra spalvingi buitinėms atliekoms, skirti konteneriai. Juos galite užsisakyti kokius tik norite, nuo spalvotų guminukų iki Kalėdinių briedžiukų…

“Didžioji dalis ateina tik žvalgytis ir domėtis, pamatyti naujoves. O, kad kažkas konkrečiai kažko ieškotų, tokių lankytojų tik keli procentai. – teigia p. Evaldas. – Visgi būna ir tokių, kurie žino, ko nori ir ateina nusipirkti.”

Pasidomėjome, kokie parodos lūkesčiai ir pas kitus dalyvius. “Tai puiki vieta pristatyti savo prekes didesniam žmonių skaičiui.” – teigia p. Svajūnas, siūlantis profesionalias valymo paslaugas. Jis pastebi, kad Lietuvos rinka labai maža, todėl ir perkamoji jos galia nedidelė. “Taigi, galima sakyti, kad mes čia gaudom laimę” – juokiasi Svajūnas.

Vienaip ar kitaip “Restoje” sudalyvauti verta. Juk rezultatai ne visada ateina iš karto.

P. Evaldas paklaustas, ko tikisi iš parodos, prabyla apie įmonės vardo žinomumą, įvaizdžio gerinimą. “Norime pristatyti naujus savo produktus, – sako p. Evaldas – paroda sutraukia visus – ir įmones, ir privačius asmenis, jie čia gali rasti sau geriausius pasiūlymus.”

Sveikiname su Šv. Velykomis!!!

Date: 2012.04.06 | Category: Pastebėjimai | Response: 0

Paveiksliukai.eu nuotr.

Artėja šv. Velykos, tačiau vis nesitraukiantis sniegas mums labiau primena Kalėdas. Tik pajuokavę, kad per šias šv. Velykas vietoje margučių puošime eglutę, nesuklydome.

Ar žinojote, kad senais laikais pagal tradicijas per Velykas buvo puošiama Velykų eglutė?

“Prie vienos tiesios medžio šakos buvo rišamos eglės šakelės, taip dirbtinai sukuriant eglės formos medelį. Šiame medelyje būdavo padaromi lizdeliai, į kuriuos įstatomi kiaušiniai”, rašoma Day.lt. Pasirodo, kad persai kovo mėnesį švęsdavo Naujuosius metus, o dažyti kiaušiniai jiems reiškė Naujųjų metų gimimą.

Taigi prisiminę Šv. Velykų tradicijas, pamąstykime ir apie šių dienų šventines aktualijas. Svarbiausia šv. Velykų tradicija yra visai šeimai kartu susėsti prie bendro stalo. Smagu prie jo ne tik pabendrauti, pavalgyti, bet ir pažaisti įvairius tradicinius žaidimus, tokius kaip margučių susidaužimas, žiūrint, kieno stipresnis, ar jų ridenimas.

Lrytas.lt atliko gyventojų apklausą apie lietuvių velykines tradicijas. Į klausimą be kokių patiekalų neįsivaizduoja Velykų stalo, šalia svarbiausio šios šventės atributo – margučių, dauguma nurodė ir kitus visų didžiųjų švenčių tradicinius patiekalus – baltą mišrainę, keptą vištieną ar kalakutieną ir silkę. Tačiau ir norintiems susikurti gurmaniškesnes šventes velykinių receptų netrūksta, tereikia tik įdėti šiek tiek pastangų.

Paveiksliukai.eu nuotr.

Apklausos rezultatai rodo, kad beveik 80 proc. apklausos dalyvių nurodė, kad per Velykas dažniausiai suvalgo iki 4 kiaušinių. Patys iš savo patirties žinome, kad nors suvalgo iki 4, tačiau priverda ir primargina kur kas daugiau. O kur juos deda paskui?

Po šventinių pusryčių bei pietų lieka nemažai įvairiausio maisto. Visi tie nesuvalgyti kiaušiniai, mišrainės ir kitas maistas dažniausiai nukeliauja į buitinių atliekų konteinerius. Šiukšliavežiai, tokie kaip mes, po šių švenčių turi ypač daug ir “kvepiančio” darbo…

Tačiau esama ir naudingesnių būdų tuo pasirūpinti.

Visada galima pagalvoti ir apie kitus, nes ne visi turi kuo pasidengti šventinį ar netgi paprastą pietų stalą… Taigi, nuo Velykų stalo likę margučiai yra labai laukiamas maistas vargstantiems.

Štai “Caritas” Panevėžio vyskupijos klebonai kasmet organizuoja akciją „Padovanok velykinį margutį stokojančiam“. Jos metu Velykų rytą ateidami į bažnyčią žmonės raginami atsinešti margučių. Po mišių jie išdalijami gausioms šeimoms, vežami į nakvynės namus bei dovanojami Panevėžio moterų pataisos namuose bausmes atliekančioms, nuo šeimų izoliuotoms moterims.

Kitiems norintiems pasidalinti savo šventiniu stalu su alkstančiais visai nebūtina vykti į Panevėžį. Visada galima maisto paaukoti skurstančius maistu remiančiam “Maisto bankui” ar kitai labdaros organizacijai.

Margučiai ir maisto produktai yra viena, tačiau lieka ir tokių maisto atliekų, kurių, deja, jau niekam padovanoti nebeišeina. Tačiau tokios atiliekos taip pat gali būti realizuotos naudingai. Privačių namų savininkai, bei sodininkai turi visas sąlygas iš maisto atliekų pasigaminti kompostą. Juolab, kad tam puikiausiai tinka nuo margučių likę kiaušinių lukštai. Įsivaizduokit, kokie kiekiai lukštų lieka suvalgius tiek šventinių kiaušinių…

O štai mes linkime Jums ne tik prie sotaus šventinio stalo sutikti šv. Velykas, bet ir pasidalinti jomis su kitais!

Keičiat padangas? Būkite atsakingi prieš mus supančia aplinką!

Date: 2012.04.06 | Category: Ekologija, Pasiūlymai | Response: 1

Pixelio nuotr.

Kelių eismo taisyklės numato, jog nuo balandžio 1 iki 10 d. turėtume pasikeisti savo automobilių padangas į vasarines. Bet pažiūrėkime pro langą….. sninga. Labiau panašu į artėjančias šv. Kalėdas, nei į šį savaitgalį mus aplankysiančias šv. Velykas. Reikia tikėtis, kad pavasaris visgi ateis.

Atėjus padangų keitimo sezonui (tiek pavasarį, tiek ir rudenį) miesto pakelės, parkai, daugiabučių kiemai ir kitos viešos vietos virsta padangų „slėptuvėmis”.

O vistik aš ir kiti vairuotojai turėtų aiškiai supranti, kad esame įsipareigoję ne tik rūpintis savo automobilio technine būkle, bet ir stengtis teisingai elgtis su jau nebereikalingomis, susidėvėjusiomis automobilio dalimis, šiuo atveju padangomis.

Dažnai žmonės nežino, kur dėti susidėvėjusias padangas. Norime tik priminti, kad legaliai priduoti nebereikalingas padangas galima stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelėse, kurios per metus iš kiekvieno vairuotojo gali nemokamai priimti vieną pilną komplektą padangų, t.y. 5 vnt.

Vieni taip ir daro, nes pirkdami automobilį suvokia, kad automobiliu reikės rūpintis visapusiškai. Tačiau kitiems lengvesnė išeitis – atsikratyti padangomis artimiausiame miškelyje ar net gretimame kieme.

Nors įstatymas numato, jog autoservisai turi priimti susidėvėjusias padangas (mintis ta, kad asmuo, pirkdamas padangas jau susimoka ir už jų tvarkymą, nes padangos yra finansuojamos iš apmokestinamųjų gaminių fondo), tačiau šiai dienai tas mokestis matyt yra nepakankamas, nes pamiškės vistiek yra pilnos…

Skaičiuojama, kad lietuviai per metus sugeneruoja 14-16 tūkstančių tonų sudėvėtų padangų. Utilizavimo įmonėse jų perdirbama vos 10 procentų.

Kai kurie autoservisai yra nusistatę nuo 2 iki 15 litų mokestį. Jie teigia, iš to neuždirbantys, o tik padengiantys padangų utilizavimo kaštus.

Kadangi esame Lietuvos Krepšinio rinktinės mylėtojai, nusprendėme pakalbinti geriausio Lietuvos sirgalių autoserviso vadovą Gytį Anulį.

Jo vadovaujamas “Autorealybės” servisas priima sudėvėtas padangas po 7 Lt. už vnt. P. Gytis teigia, kad už 2 Lt., kaip kituose autoservisuose, padangomis tinkamai pasirūpinti yra sudėtinga. “Kainuoja išvežimas, transportavimas, sandėliavimas. – sako serviso vadovas. ­– Mes iš to neuždirbame, o tik lygiai pasidengiame kaštus, nes nesinori, kad padangos mėtytųsi pakelėse“.

“Autorealybės” vadovas pasakoja, kad padangų keitimo sezono metu jų servise susikaupia per porą tūkstančių padangų. “Yra įmonės, kurios atvažiuoja, surenka ir išveža, o mes susimokame mokestį už kiekį. Vėliau jos yra vežamos deginti į Akmenę.” – sako jis.

Na, o paklaustas, ar daug krepšinio sirgalių atvyksta pas juos keistis padangų, serviso vadovas juokiasi: Atvyksta ir sirgaliai, ir patys krepšininkai!

Vilniečių patogumui – rūšiavimo konteinerių žemėlapis

Date: 2012.03.27 | Category: Atliekų rūšiavimas | Response: 1

Atliekų rūšiavimas šiandien yra aktualus ir vis labiau plintantis reiškinys. Norinčių rūšiuoti tikrai daugėja.

„Ankščiau žmonės vis klausdavo ką į kurį konteinerį reikia mesti, ko tikrai negalima mesti, šiandien tokių klausimų jau gerokai mažiau, – sako Jūratė Antanaitytė-Voldemarienė, „VSA Vilnius“ atstovė žiniasklaidai. – Dabar teiraujasi, kur stovi artimiausi rūšiavimo konteineriai arba ką daryti, kad jie stovėtų dar arčiau“.

Šios tendencijos tikrai džiugina.

Ir nors ne prie visų gyvenamųjų namų yra galimybė pastatyti spalvotuosius varpelius, sužymėti tuos, kurie jau yra, į žemėlapį tikrai galima.

Savo klientų patogumui padirbėjome ir į “Google Maps” sužymėjome rūšiavimo konteinerius. Čia galite susirasti artimiausius ir patogiausius Jums “VSA Vilnius” rūšiavimo konteinerius ir išmesti antrines žaliavas.

Žiūrėti Antrinių žaliavių konteineriai Vilniaus mieste didesniame žemėlapyje

Žemėlapis – atnaujinamas kas mėnesį, todėl visada matysite naujausią informaciją apie mieste stovinčius spalvotuosius varpelius. Čia taip pat sužymėta, kur stovi visų trijų rūšių konteinerių komplektas, o kur tik popieriaus ar plastmasės konteineriai.

Evaldas Ramanauskas, “VSA Vilnius“ logistikos vadybininkas pasakoja, jog pavasarį rūšiavimo konteinerių poreikis ypač didėja. “Atšilus orams ir nutirpus sniegui atsiranda daugiau naujų klientų, kreipiasi įvairios bendrijos” – teigia p. Ramanauskas, pridurdamas, jog paskutiniais metais lyginant su ankstesniais rūšiavimo tendencija didėja ir apskritai.

Šiuo metu Vilniuje yra įrengtos 252 “VSA Vilnius” rūšiavimo konteinerių aikštelės, todėl norėdami tvarkingai atsikratyti rūšiuotinų atliekų tikrai išsirinksite sau patogiausią.

Gyventojai už išrūšiuotas atliekas nemoka

Date: 2012.03.20 | Category: Atliekų rūšiavimas | Response: 0

Paskaičius komentarus po visokiais straipsniais apie atliekų rūšiavimą, akivaizdu, jog gyventojai mano, kad už antrinių žaliavų išvežimą jie turi mokėti kaip ir už komunalines atliekas. O atliekų vežėjai esą kraunasi didžiulius pelnus parduodami gyventojų surinktas antrines žaliavas perdirbėjams.

Tiesa truputį kitokia.

Komunalinių ir rūšiuotų atliekų išvežimo sistemos skiriasi. Komunalinių atliekų surinkimo ir išvežimo maksimalius tarifus nustato savivaldybės. Beje, kad ir kiek būtų nepasitenkinimo dėl atliekų išvežimo kainų, visgi nei butų ūkiai, nei atliekų vežėjai šių tarifų neviršija.

Bet va, kodėl viename Vilniaus mikrorajone gyventojai moka daugiau, o kita gerokai mažiau? Atsakymo ieškokite nagrinėdami konkretaus butų ūkio ir konkretaus atliekų vežėjo santykius.

Bet dabar mes ne apie tai, o apie nemokamą rūšiavimą.

Rūšiavimo konteinerius pastatyti ir rūšiuoti Lietuvą, kaip ir kitas valstybes yra įpareigojusi Europos Sąjunga, skyrusi beveik 1,2 mlrd. Lt paramą šiukšlynams sutvarkyti ir moderniems sąvartynams bei atliekų surinkimo ir perdirbimo gamykloms pastatyti.

Dėl šios priežasties Aplinkos ministerija yra nupirkusi ir savivaldybėms išdalinusi per 13 tūkst. antrinių žaliavų surinkimo konteinerių, vadinamųjų “varpelių”, kuriuos prižiūrėti ir aptarnauti turi miestus tvarkančios bendrovės.

Atliekų vežėjai, tokie kaip mes, yra įpareigoti pastatyti šiuos konteinerius seniūnijų numatytose, gyventojams patogiose vietose ir, nustatytu dažnumu, išvežti konteinerių turinį. Už visą šį darbą gyventojai atliekų vežėjams nieko nemoka

Vienintelis kelias už šią veiklą gauti pinigų (kurie reikalingi mašinoms išlaikyti, kurui, darbuotojų – vairuotojų, krovėjų ir rūšiuotojų – atlyginimams) yra pasistengti išrūšiuoti kuo daugiau perdirbimui tinkamos žaliavos, ją parduoti perdirbėjams.

Šioje vietoje prasideda interpretacijos ką vežėjams daryti apsimoka ir ko ne, ir tada, matyt, gimsta dar vienas mitas neva visas konteinerių turinys yra suverčiamas į vieną mašiną ir nuvežamas į savartyną.

Pirma, visiems smalsaujantiems tiesiog siūlome atvykti į rūšiavimo bazę ir savom akim pamatyti, kad rūšiavimas vyksta nenutrūkstamai. Galėsime net ir pirštines išduoti, padirbėsime kartu. ☺

Pas mus jau lankėsi kelių Vilniaus mokyklų moksleiviai, įtarusis blogeris Rokiškis su kolegomis, o žurnalistų jau ir nebesuskaičiuojam.

Tiems, kurie visgi neapsilankys pridedame nuotraukų.

Lietuvos Vyriausybė siekia, kad iki 2013-ųjų šalyje būtų rūšiuojama 50 proc. atliekų. Šiuo metu rūšiuojama vos 10 proc. Kad tai dar nėra masinis reiškinys, ypač pasimato tokių švaros akcijų, kaip “Darom” metu, kai pavyzdžiui, sostinės centro viešose vietose yra prirenkama mažiausiai keli šimtai plastiko, stiklo butelių ir kitų atliekų maišų.

Menininko žvilgsniu į atliekas arba kas vienam – šiukšlė, kitam yra lobis

Date: 2012.03.16 | Category: Atliekų rūšiavimas | Response: 0

Papuošalų rinkinys, pagamintas iš kompiuterio maitinimo bloko vielų (Asmeninio J. Jakubauskaitės archyvo nuotr.)

Pasaulyje, o dabar jau, galime sakyti, ir Lietuvoje atsiranda vis daugiau žmonių, besidominčių ką gero, naudingo ir gražaus galima nuveikti su kažkam nebereikalingais daiktais, liaudyje vadinamais šiukšlėmis. Kaip lig šiol nežinomas autorius yra pasakęs: “One man’s trash is another man’s treasure” (vert. – “Vieno žmogaus šiukšlės yra kito žmogaus lobis.”). Štai visai neseniai portalas www.grynas.lt papasakojo apie architektės dizainerės Jurgitos Jakubauskaitės darbus, pramintus “šiukšlių menu”.

Ši menininkė, Vilniuje įkūrusi kitokio dizaino studiją, skambiu, su pretenzija į nepaprastus gaminius, pavadinimu, “Absurdo idėjos” iš antrinių žaliavų kuria pačius įvairiausius daiktus. Todėl ją pakalbinome ir mes.

J. Jakubauskaitė savo veiklą vadina “verslu iš nieko” ir pasakoja, daiktams pagaminti, naudojanti antrines žaliavas, nes jos tiesiog nekainuoja. “Kadangi nuo vaikystės turėjau visko ardymo ir perdarymo maniją, intensyviai draugavau su atsuktuvu, pjūklu ir plaktuku, tas ir patraukė” – juokiasi dizainerė.

Bet ką galima kurti iš bet ko

J. Jakubauskaitės dirbtuvėse galima įsigyti visko, nuo subtilių papuošalų iš kompiuterio klaviatūros, išskirtinių kaklaraiščių iš sunešiotų džinsų iki autentiškų baldų kiekvieno namams. Savo darbams ji naudoja viską, kas lieka nereikalingo buityje: senus rūbus, celofaninius maišelius, butelius, išardytus senus kompiuterius, įvairias statybines atliekas…

Kaklaraištis, pasiūtas iš devėtų džinsų (Asmeninio J. Jakubauskaitės archyvo nuotr.)

Raktų pakabukas iš senos klaviatūros (Asmeninio J. Jakubauskaitės archyvo nuotr.)

Kai kuriuos daiktus jai suneša draugai ar net svetimi žmonės, žinodami ir palaikydami dizainerės veiklą. “Dažniausiai man atneša medžiagas, daiktus ir aš žiūriu, ką iš to galima išspausti. Bet būna ir taip, kad aš kažką sugalvoju ir parašau visiems draugams, kad: “Chebra, renkam skardines!” arba dar kažką.” – pasakoja dizainerė–architektė.

Pirmieji dirbtuvėse J. Jakubauskaitės pagaminti daiktai pardavimui buvo partija krepšių iš lino atraižų. Menininkė savo veikla siekia ne konkuruoti su kitais, o priešingai – parodyti žmonėms, kad neturint pinigų trūkstamus daiktus galima pasidaryti ir patiems. “Galima bet ką kurti iš bet ko. Kam gaminti naują žaliavą, kai galima panaudoti antrinę?” – retoriškai klausa dizainerė.

Spintelė, pagaminta iš baldinės plokštės atraižų, pramoninės spintos rėmo ir malkų (Asmeninio J. Jakubauskaitės archyvo nuotr.)

J. Jakubauskaitė teigia atliekas rūšiuojanti ir savo namuose. “Šiaip aš esu išvedusi teoriją, kad jeigu kiekviename bute būtų atliekų smulkintuvai, tie, kurie susmulkina organines atliekas, sakykim bulvių, lupenas ir panašiai, visa kita galima susirūšiuoti ir neturėti mieste smirdančių konteinerių. Nes viską galima arba deginti, arba perdaryti, pritaikyti kitam naudojimui.” – mano menininkė.

Tačiau kai kuriuos dirbinius pagaminti nėra lengva. Štai kuriant nepaprastą šviestuvą iš sunkiai perdirbamos PET taros J. Jakubauskaitei prireikė išpjauti daugybę detalių iš plastikinių butelių, kurias ji specialiai apdirbo, kad atrodytų lyg stiklinės, rašoma Grynas.lt. Toks darbas užtruko net porą savaičių, tačiau rezultatas išėjo išties stulbinantis. Tokiu šviestuvu savo surenkamus plastiko butelius neatsisakytume paversti ir mes.

Šviestuvas pagamintas iš PET taros (Asmeninio J. Jakubauskaitės archyvo nuotr.)

Šviestuvo fragmentas – taip atrodo atkaitintas plastikas (Asmeninio J. Jakubauskaitės archyvo nuotr.)

Paklausa Lietuvoje ir užsienyje

J. Jakubauskaitė pasakoja, kad lietuviai mėgta rankų darbo kūrinius, tačiau didesniems pirkiniams neturi pakankamai pinigų, todėl ji klientų ieško ir užsienyje. Ten tokios prekės parduodamos kur kas brangiau.

“Labiausiai perka džinsinius kaklaraiščius, drugelius, bitutes kaip suvenyrą, pasipuošti paltui, megstukui, auskarus iš klaviatūros, ypatingai ekskliuzyvinių kombinacijų iš dviejų raidžių. Smulkius daiktus Lietuvoje parduoti lengviau. – apie tautiečių pirkimo tendencijas pasakoja kūrėja, – Norint užsidirbti, o ne daryti dėl savęs, reikia lįsti į užsienį. Pavyzdžiui Italiją, Švediją ypač traukia šviestuvai.”

Sagė „Funny Bee“, pagaminta iš kompiuterio maitinimo bloko vielų (Asmeninio J. Jakubauskaitės archyvo nuotr.)

Auskarai „Klava LT“, pagaminti iš nešiojamo kompiuterio klaviatūros (Asmeninio J. Jakubauskaitės archyvo nuotr.)

“Kas liečia baldus, viskas labiau nusėda ofisuose arba viešosiose erdvėse, tokiose kaip laisvalaikio zonos. Šviestuvai parinde kolkas keliauja į butus, bet jais susidomėjimas irgi yra iš ofisų pusės. – pastebi J. Jakubauskaitė, – O šiaip visais tais baldeliais aš labiau noriu pasakyti, kad jei neturi už ką nusipirkti, tai pasidaryk!”

Šviestuvo gaubtas, pintas iš aliuminio vielos (Asmeninio J. Jakubauskaitės archyvo nuotr.)

Šviestuvas, pagamintas iš kietųjų diskų modulio mikroschemų (Asmeninio J. Jakubauskaitės archyvo nuotr.)

Biuro interjero fragmentas. Staliukai iš palečių. Šviestuvai iš PET taros (J. Jakubauskaitės asmeninio archyvo nuotr.)

Visi baldai: lentynos, spintos, stalai, suolai ir daug kitų, dizainerės–architektės ofise yra pagaminti jos pačios. J. Jakubauskaitė pasakoja prieš porą metų atsikėlusi čia į visiškai tuščią erdvę, teatsinešusi įrankių dėžę ir savo rankomis sukūrusi dirbtuves.

Galimybės užsidirbti jaunimui

Viena ambicingiausių mums pasirodžiusių dizainerės architektės J. Jakubauskaitės ateities idėjų yra įkurti fabrikėlį, kuriame laisvu nuo pamokų metu galėtų rūšiuoti, kurti ar užsiimti vadyba ir taip papildomai užsidirbti moksleiviai. Taip ne tik būtų skatinamas jų verslumas, kūrybiškumas, bet ir atsakingas požiūris į ekologiją.

“Kadangi aš pati augau šeimoje, kur nebuvo švaistomasi pinigais ir pati save išlaikiau nuo 15 metų bei užsidirbau studijoms, linkstu prie tos idėjos, kad kiekvienas jaunuolis gali sau kuo puikiausiai užsidirbti mokslams, pažintinėms kelionėms, ar betkam. Tiesiog Lietuvoje nėra tokio dalyko, kaip trumpalaikiai darbai, kur aš galiu ateiti, savaitę padirbti, užsidirbti sau reikalingą sumą ir prie to darbo nebegrįžti. – pastebi menininkė, – Tai aš norėčiau tokias darbo vietas sukurti jaunuoliams nuo 15 metų, kai jie jau tampa pakankamai sąmoningi, fiziškai stiprūs, kad jie galėtų patys realizuoti savo svajones, užsidirbti dviračiui, mamos dovanai, kelionei ar panašiai. Vyresnieji galėtų užsidirbti po truputėlį mokslams. Noriu, kad jie būtų savarankiški ir parodyti, kad jeigu tu nori, sieki, tai atviri visi keliai.”

Vilniuje dega rūšiavimo konteineriai!!!

Date: 2012.03.13 | Category: Pastebėjimai | Response: 0

Pirmadieni pakeliui į darbą teko išvysti štai tokį vaizdelį (nuotraukoje). Juos pamačiau netoli Kalvarijų turgaus, Rinktinės g., Vilniuje.

Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad jie mūsų įmonei nepriklauso. Konteineriai sudegė tiek, kad išvis nesuprasi, kuris atliekų vežėjas juos aptarnauja.

Bet šis įrašas ne apie tai, o apie kažkieno žalingus įpročius – pomėgius, atliekų vežėjo nuostolius bei vilniečius supančią aplinką.

Rinkoje, pasak mūsų Klientų aptarnavimo skyriaus vadovo Martyno Surplio, vienas toks rūšiavimo konteineris kainuoja nuo 1500 iki 3000 Lt.

Na, gerai, šiuos konteinerius greičiausiai įgijo Aplinkos ministerija (už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus ir ES lėšas). Net jei ir taip, ir šiuo atveju dėl konkrečių konteinerių atliekų vežėjas nuostolio nepatyrė, bet ar nematote, kad jį patyrėme mes, kurie mokame valstybei mokesčius?

Bet kokiu atveju, atliekų vežėjas neteko ne tik konteinerių, neteko ir žaliavos (čia žinoma niekaip nepamatuosi kiek ir kokios jos ten buvo), savo lėšomis jis turės sutvarkyti aplinką ir pastatyti naujus konteinerius.

O tuo tarpu Rinktinės g. gyventojai “džiaugiasi” vaizdu pro langus, ore tvyro degėsių kvapas, vėjyje draikosi nesudegusios šiukšlės (jau nebe naudingos antrinės žaliavos).

Nuotraukoje matome, kad labiausiai sudegė mėlynasis – popieriaus – konteineris. Dugną matome ir žaliojo – stiklo – konteinerio, o štai geltonasis, skirtas plastikui, spėjo sudegti iki pusės.

Iš kokios čia medžiagos pagaminti tie konteineriai, rodome foto ir klausime Martyno Surplio? “Jie gaminami iš stiklo pluošto, kuris esant labai aukštai temperatūrai lydosi ir dega”, – sako jis ir priduria, kad padegus popieriaus konteinerio turinį bei gerai įsiliepsnojus ugniai temparatūra yra tikrai pakankama, kad gautume štai tokį rezultatą.

Kam tai naudinga arba kas galėjo juos padegti?

Čia mes truputį paspėliosime ir pasidalinsime patirtimi.

Vienas iš galimų padegėjų variantų, jau pasitaikiusių mūsų darbe, yra asmenys, susirenkantys naudingas žaliavas iš rūšiavimo konteinerių ir priduodantys jas antrinių žaliavų supirkimo punktuose. Apie tai neseniai rašė grynas.lt.

Paklausit kokia jiems nauda deginti šias pragyvenimo šaltinio kaupyklas? O gi tiesiog iš pykčio ir noro pakenkti visiems gerai gyvenantiems vilniečiams ir atliekų vežėjams. Šis pasakymas ne fantazija, kadaise vienas toks pilietis prisipažino, kad išgėrus arba išgėrus per mažai tokios pykčio bangos juos aplanko. Skamba žiauriai ir gal nejautriai, bet taip irgi būna.

Kitas variantas, tai galėjo būti ir chuliganai, turintys neaiškių ketinimų ir neįprastų pasilinksminimo pomėgių, gal tiesiog norėjo pažiūrėti, kaip jie degs?

Ir labai viliamės, kad tai ne tų (tokių), kur daininką V. Diawarą beždžione išvadino, Lietuvos nepriklausomybę kovo 11 d. šventusiųjų pasilinksminimo būdas.

Gėlės ir dėmesys kovo 8-osios proga

Date: 2012.03.08 | Category: Atrakcijos | Response: 1

Sulaukę šios ypatingos dienos, džiaugiamės galėdami pasveikinti VSA ir visas kitas moteris su Jų švente. Norime palinkėti stiprybės ir optimizmo, tokio pat didelio, kokį turėjo moterys, padariusios įtaką šios dienos atsiradimui.

O moters dienos ištakos siekia dar Antikos laikus – remiantis rašytiniais šaltiniais, tam tikrą dieną Graikijoje moterys reikalaudavo ypatingo savo vyrų dėmesio ir netgi karai tą dieną turėdavo būti nutraukti, kad kariai galėtų būti su savo moterimis, rašoma interneto enciklopedijoje.

Jos duomenimis, pati idėja švęsti tarptautinę moters dieną kilo XIX-XX amžių sandūroje, kai sparti industrializacija ir ekonominė plėtra kėlė masinius protestus prieš sunkias darbo sąlygas. Vienas tokių protestų vyko 1857 metų kovo 8 dieną Niujorko tekstilės fabrike, kur moterys protestavo prieš ypač prastas darbo sąlygas ir mažus atlyginimus. Deja, tą kartą protestuotojas išvaikė policija.

Na, o tokia moters diena, kokią turime dabar pradėta švęsti po to, kai 1910 m. kovo 8 d. Kopenhagoje vykusioje tarptautinėje moterų konferencijoje aktyvi moterų teisių gynėja Klara Cetkin pasiūlė kasmet vieną dieną skirti dėmesio moters kovai už laisvę ir lygias teises.

Mūsų mamos ir močiutės gerai prisimena, kiek dėmesio šiai šventei buvo skiriama Tarybų Sąjungoje. Tada po bolševikų revoliucijos feministinių pažiūrų Aleksandra Kolontai netgi įkalbėjo Leniną, kad ši diena būtų paskelbta valstybine švente. Visą Tarybų Sąjungos gyvavimo laikotarpį ši šventė pabrėžė dirbančios moters heroiškumą. Tą dieną buvo įprasta, kad vyrai teikia gėles moterims. Nors Tarybų Sąjungos laikai pasibaigė, tačiau gėlių kovo 8-osios proga mes, moterys, gauname iki šiol.

Kartais ne tik nuo savo vyrų. Tokios šventės proga kartais suminkštėja netgi policijos paregūnų širdys ir keliuose vietoj baudos lapelių moterims jie dovanoja gėlių.

Nors šiais laikais iš darbo, kad pabūtų su savo moterimis vyrai nebeišeina. Bet savų tradicijų šeimoje turime kiekvienas. Štai pavyzdžiui aš, kai dar buvau maža, prisimenu, jog kovo 8-ąją namie vakarienę ruošdavo ne mama, o tėtis. Jis tą vakarą grįždavo namo ne tik su gėlėmis, bet ir buteliu vyno mamai, o aš gaudavau šokolado, guminukų ar kitokių saldumynų. Kartą jis netgi parnešė namo lėlę. Tada ir aš įverinau, kokio svarbumo yra moters diena!

Tai viena iš kelių tokių dienų metuose, kai gėlininkai darbo turi iki kaklo jau dieną prieš šventę. Štai Konarskio gėlių turgelio pardavėja Onutė, jau 20 metų prekiaujanti gėlėmis pasakoja, jog kovo 8-ąją ten darbas ypač verda. “Parduodame daug daugiau gėlių nei paprastai. – pastebi prekybininkė, – tam reikia būti pasiruošus, atsivežus žymiai didesnį kiekį.”

Populiauriausios kovo 8-iosios gėlės – tulpės jau eilę metų tradiciškai neužleidžia savo vietos kitoms. Jų kainos turgelyje svyruoja nuo 2 iki 5 litų. “Kiekvienas vyras perka pagal savo piniginę, pagal profesiją. Be to priklauso, kiek moterų yra jo šeimoje, ar turi dukrų, ar perka ir mamai, todėl gėlėms visi išleidžia labai skirtingai. – teigia Onutė, – Šiais laikais ypač didelį dėmesį savo darbuotojoms moterims skiria firmos. Jos tam gali išleisti ir apie 300 litų.”

Visgi kovo 8-oji gėlininkei yra ne tik darbas, bet ir šventė. Ji džiaugiasi, kad namuose kasmet vyras gėlių atneša ir jai.

Bet ne visos moterys šią dieną trokšta gauti tik gėlių. Lrytas.lt apklausos duomenimis labiausiai moterys laukia dėmesio, gerų žodžių. Tačiau jos nepamiršta pagalvoti ir apie brangesnes dovanas, tokias kaip: juvelyriniai papuošalai, kvepalai, kosmetika, romantiškos kelionės, drabužiai, avalynė, buitiniai elektros prietaisai, namas, butas ar net pinigai! Kai tuo tarpu patys vyrai apie dėmesį ir gerus žodžius pagalvoja tik po gėlių, kosmetikos ir papuošalų.

Nors kiekvienas ar kiekviena šią šventę suvokia ir vertina skirtingai, bet niekas nelieka visai abejingas. Taigi, o mes dar kartelį sveikiname visas pačias gražiausias ir mylimiausias moteris su Jų diena ir linkime dėmesio ir dovanų iš savo vyrų gauti ne tik šiandien, bet visus metus pačiomis netikėčiausiomis progomis!