VSA Vilnius

Labai įdomus pasirinkimas, ar ne? Tokius variantus, pasirodo, svarsto „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“. Bendrovė, Vilniaus miesto savivaldybės užsakymu turinti pateikti Vilniaus miesto atliekų tvarkymo projektą.

Esame girdėję, kad toks projektas bus rengiamas, todėl oficialiai savivaldybei siuntėme raštą, siūlėme projekto rengėjams ir užsakovams sukviesti visus Vilniaus atliekų vežėjus į pasitarimą. Visi turime pasiūlymų, galėtume pasidalinti informacija ir žiniomis, sukauptomis iš ilgametės praktikos. Eilinį kartą likome neišgirsti.

O dabar niekaip neparengianti šio projekto bendrovė skundžiasi informacijos stoka ir svarsto, kas geriau: ar deginti, ar rūšiuoti? Ir kas neva gyventojams būtų pigiau.

Pirma, tokie svarstymai arba kvepia visišku neišmanymu ir nekompetencija, arba jie turi kitų paslaptingų planų ir tikslų. Antra, jei ruošiatės viską deginti, tai tikrai negalvojate, kaip taupyti gyventojų pinigus. Mieli skaitytojai, ar Jūsų tai nestebina?

Iš praktikos galime pasakyti, kad pigiausia viską vežti į sąvartyną, kaupti kalnus šiukšlių, susitaikyti su visom iš to išplaukiančiom pasėkmėm. Nes taip daro ir Bangladeše.

Kitose, drįstume sakyti, socialiai atsakingose valstybėse paprastai daroma yra taip:

Pirmiausia, žmonės labai atsakingai stengiasi rūšiuoti atliekas namuose, jas mesti į tam skirtus konteinerius, tuomet tos išrūšiuotos atliekos didžiąja dalimi yra atiduodamos perdirbti. Tokią sistemą, nors ir labai stipriai šlubuojančią, mes turime ir Lietuvoje (šįkart nekalbėsime apie vyraujančius tautinius rūšiavimo ypatumus ir apskritai suvokimą, kam ir kodėl reikia tą daryti).

Stambiagabaritės atliekos (sofos, stalai, kedės, spintos, kiti baldai, šaldytuvai, unitazai ir kiti panašus daiktai) taip pat yra ardomi, išrūšiuojami, kas įmanoma – perdirbama.

Antra, kituose kraštuose, pavyzdžiui Skandinavijoje, Olandijoje, Vokietijoje iš komunalinių atliekų atskiriamos ne tik tos mums gerai žinomos antrinės žaliavos (stiklas, popierius, plastikas, metalas), tačiau ir biodegraduojančios atliekos (šiuo metu Lietuvoje beveik pusė – 45 proc. – į savartynus vežamų komunalinių atliekų sudaro biodegraduojančios atliekos). O juk jos galėtų būti panaudojamos energijos, šilumos gamybai. Galiausiai įvairūs maisto likučiai galėtų būti kompostuojami, vėliau gaminamas vertingas kompostas mūsų augalams.

Pavyzdžiui, Švedijoje yra naudojama technologija, kuri leidžia iš biodegraduojančių atliekų galinti gamtines dujas, kuriomis užpildomi atliekų surinkimo mašinų bakai.

It tik tada tik tai,  kas lieka, galima būtų arba deginti, arba kaupti sąvartynuose.

Ar ir kada Vilniuje bus statoma deginimo gamykla, neaišku. Tačiau faktas, kad po tokio išrūšiavimo savartynuose atliekų būtų žymiai mažiau, ir sąvartynų “galiojimo laikas” gerokai prasitęstų.

Kalbant apie pigumą. Deginimas – brangiausias atliekų naikinimo būdas, tačiau manoma, kad tai ekologiškiausias kelias sunaikinti neperdirbamas ar kitaip nepanaudojamas atliekas.

Ekologiškas gyvenimo būdas niekada nebuvo pigus. Tokia tiesa. Tiesiog darydami tam tikrus veiksmus, keisdami savo įpročius, tą kainą mes galime susimažinti.

Sako, kad 17 kartų pakartotas veiksmas, tampa įpročiu. Pradžioje išmokime rūšiuoti, rūšiuokime. 18 kartą nešant išrūšiuotas atliekas į konteinerius manysite, kad tai darėte visą gyvenimą.