Archive for Rugsėjis, 2010

• Esame viena iš geriausios šalies pasaulyje priežasčių

  Date: 2010.09.30 | Category: Atrakcijos, Krepšinio čempionatas 2010, Pastebėjimai, Šiukšliavežio nuotykiai | Response: 1

  

  Tikrai taip!  Viena iš priežasčių, kodėl Lietuva yra geriausia šalis pasaulyje

  Receptas labai paprastas – viską daryti nuoširdžiai.

• Geriau jokio konteinerio, nei užminuotas! (video)

  Date: 2010.09.29 | Category: Atliekų rūšiavimas, Krepšinio čempionatas 2010 | Response: 0

  

  Ką gi, po netrumpos pauzės, bet visgi kurpiu paskutinį tekstuką apie bronzinę Turkiją. Paskutinysis - kaip ir priklauso – apie šiukšles. Pauzės priežastis – grįžus Lietuvon sirgimas už Lietuvos rinktinės vyrus komplikavosi į gimtinėje siaučiantį gripą

  Lietuviai pamėgę Turkiją kaip atostogų šalį, todėl niekam ne naujiena, kad ten pakelėse šiukšlių mėtosi gausiai. Prieš 6 metus man teko atostogauti Kemere. Žinoma, viešbučio teritorijoje šiukšlės į akis nekrenta, bet užtenka išeiti už viešbučio ribų…..

  Šįkart Turkijoje laiką leidome tikrai ne 5* viešbučio teritorijoje, todėl jau po kelių dienų masiškai pasigedom šiukšliadėžių. Izmire jų apskritai beveik nebuvo, vietomis galima buvo pamatyti stovinčius nedidelius konteinerius. Stambule situacija kiek kitokia: nedidelės šiukšliadežės prisuktos gan aukštai prie apšvietimo stulpų, didesnėse aikštėse galima išvysti viena kitą konteineriuką.

  Šiukšliadėžių nebuvimo pasekmė – purvinos gatvės, besimėtantys buteliukai nuo vandens, čipsų pakeliai, saldainių popierėliai ir pan.

  

  Visgi ryte už lango būdavo beveik švaru (vadinasi, naktimis jie tvarkydavosi), o, va, po pietų viešbučio prieigose mus pasitikdavo vis didėjančio šiukšlyno peizažai ir valkataujantys katiniukai.

  Vietiniai turkai visgi mus tikino, kad jie yra švarūs žmonės, o ypač švarūs savo namuose. Dėl gatvėse besimėtančių gėrybių problemos jie nedaro, nes tai žymiai geriau nei užminuoti konteineriai ar užsiminavę savižudžiai juose. Su tokiais argumentais negali nesutikti!

  Pirmomis dienomis naiviai bandžiau ieškoti rūšiavimo konteinerių. O kai turkų paklausiau, ar jie rūšiuoja atliekas – švelniai tariant likau nesuprasta. Turkijos didmiesčio gyventojas tokių dalykų nedaro ir tikrai, bent artimiausiu metu, nesiruošia pradėti.

  Izmyre jau kurį laiką gyvenanti lietuvė verslininkė Aušra man pasakojo, kad ir jai, apsigyvenus šioje šalyje, toks klausimas buvo kilęs ir ji juo domėjosi. Esmė labai paprasta – valstybinės politikos šiuo klausimu ten nėra, todėl nėra prasmės vargti ieškant rūšiavimo konteinerių. Nors vėliau prisipažino mačiusi kažkokį spalvotą konteinerį stiklui, tačiau prigrūsta ten buvo bet ko. Tiesa, Stambulo oro uoste rūšiavimo šiukšlių dėžės vis tik yra. Vadinasi, ne viskas taip blogai.

  Tuo, kad ne viskas taip blogai, kaip man atrodė iš pirmo žvilgsnio, įsitikinau, kai mieste sutikau žmogelį su ratukais, vežantį didelį maišą, kupiną kartoninių dėžių ir plastikinių buteliukų.

  Aha, visgi turkai rūšiuoja! Verslininkė Aušra patvirtino, kad atliekų rūšiavimu labiausiai suinteresuoti darbo neturintys, benamiai ir kitaip likimo nuskriausti žmonės.

  

  Jie gatvėmis važiuoja su tais dideliais maišais ant ratukų, kuičiasi konteineriuose, renka gatvėse, prie parduotuvių, gyvenamųjų namų įvairias supirkimui tinkamas atliekas, jas priduoda ir tokiu būdu gauna lirų duonai, kebabui ir kefyrui „Airanui“.

  Beja, Aušra patvirtino, kad savo namuose turkai tikrai labai švarūs ir tvarkingi. Įdomu tai, kad savo sukauptas šiukles jie stato tiesiog už buto durų, patys jų neneša į konteinerius. Pasirodo, tam yra pasamdomas žmogus, kuris laikas nuo laiko praeina per visus laiptinės aukštus ir surenka paliktus maišelius.

  Daugiau apie atliekų subtilybes Turkijoje Aušra papasakojo į kamerą. Kviečiu pažiūrėti.

• Euforiškos padėkos (2 video)

  Date: 2010.09.10 | Category: Krepšinio čempionatas 2010 | Response: 2

  

  Po tokių rungtynių kažko nepripasakosi. Euforija ir tiek - nuo Stambulo iki didžiausių pasaulio užkampių, kur tik yra lietuvių. Rėkdami arenoje, rodos, girdėjome staugiant kiekvieną tautietį prie kiekvieno televizoriaus. Tai buvo fantastiška.

  Šiandien - jokių pletkų. Tik padėkos.

  Krepšininkams, treneriams ir komandos vadybininkams - už viską, ką padarėte.

  

  Rėjaus nuotr., www.litnews.lt

  Naujajai sirgalių grupei - už tai, kad prisijungėte. „Omnitel“ ir SEB tęsia gražią tradiciją, pradėtą Stokholme 2003-aisiais, ir į atkrintamąsias varžybas atgabena ~100 superVIPų. Visokių direktorių su direktorienėm. Gražiai sutariam su jais: po rungtynių mes paskandavom jiems, jie - mums. Štai kaip atrodo toji VIPų tribūna:

  

  Rėjaus nuotr., www.litnews.lt

  Antanui iš TonyBet - už pagalbą. Tik Antano dėka vakar pavyko užimti areną už krepšio. Pirmą kartą turim tokį nepasikėlusį rėmėją, kuris jau kelintą kartą panaudoja savo super-pakabuką-ant-kaklo su FIBA logotipu, kad padėtų paprastiems sirgaliams. Buvo problemų su būgnais - kažkokiam apsauginiui jie pasirodė per dideli, tai prišokęs Antanas puolė rodyti į savo akreditaciją ir aiškinti, ir kaip mat apsauginis tapo išmintingesnis.

  

  Štai kaip atrodo pagrindinis rinkintės rėmėjas Antanas Guoga (sirgaliaus Ričardo Navaičio nuotr.)

  Aistruoliams Lietuvoje - už tai, kad turite dirbti tuo metu, kai mes švenčiame, voliojamės paplūdimiuose ir lankomės U2 koncertuose…

  Sėklos sirgalių grupei - už tai, kad gyvename kaip didelė ideali žalia šeima. Jums skiriu šias akimirkas, užfiksuotas po varžybų su Argentina. Muzika kaip ir ankstesniame klipe - Džordanos Butkutės, įgrojo - Darius Gylys.

  Argentinos sirgaliams - už tai, kad davė mums pamoką, kaip reikia mokėti pralaimėti. Tiesė mums rankas ir sveikino su pergale. Amerikiečiai, ko gero, taip nedarys :-)

• Aštuntfinalis sirgaliams: kova dėl tribūnos ir susitikimas krepšininkams prablaškyti (2 video)

  Date: 2010.09.08 | Category: Krepšinio čempionatas 2010 | Response: 2

  

  Pergalė prieš kinus buvo sunki, nors ir visų laukta.

  Kaip ir žadėjome, savo vietas arenos palubėje išmainėme į tribūną prie pat krepšio. Tai labai nepatiko organizatoriams turkams, kurie mūsų visaip kaip bandė neįleisti, o kai tai nepavyko - iškrapštyti. Mūsų, tautiečių, viso labo pora šimtų, o arenoje laisvų vietų - mažiausiai 12 tūkstančių. Tačiau nepaisant to, susidūrėme su organizatorių bandymu sutrukdyti mums triukšmauti kinų panosėje.

  Bandymus iškrapštyti sirgalius užfiksavome šiame video. Tie, kas žiūrėjote rungtynių transliaciją per TV, turėjote pastebėti, kad iškrapšyti mūsų nepavyko :-) Mūsų ginklai - šypsenos, skanduotės „Turkija, Turkija!“ ir keletas gudrybių ;-)

  Dar važiuodami į varžybas sužinojome, kad joms pasibaigus, 21 val., mūsų laukia susitikimas su krepšininkais. Kažkokiame restorane šalia jų viešbučio, kur nepardavinėja alkoholio. Toks susitikimas vidury atkrintamųjų varžybų kiek nustebino, tačiau vėliau radom jam paaiškinimą (oficialių šaltinių, deja, dar nepatvirtintą). Matyt, treneris Kęstutis Kemzūra sugalvojo sumotyvuoti krepšininkus kovai su kinais, pasakydamas, kad vakare laukia akistata su sirgaliais. Nėra kaip pralošti…

  Prisifotografavome, prisijuokavome. Štai vienos gerbėjos auskarai, ant kurių pavaizduotas Linas Kleiza, pagaliau buvo nufotografuoti šalia jo paties. O taipogi mėginome pasidaryti moterišką fotografiją su krepšininkais, bet sunkiai sekėsi, nes į kadrą vis įlįsdavo - tai koks vilkas, tai šiaip koks barzdotas sirgalius :-)

  

  Žodžiu, visi stengėmės prablaškyti mūsų herojus ir paskatinti juos žengti tolyn. Apie tai sirgaliai netgi susukom reportažą! Jame girdėsite sirgalių patarimus Martynui Andriuškevičiui, Lino Kunigėlio atviravimus apie aistruolių indėlį į pergales ir Roberto Javtoko interviu, kurio metu Mantas Kalnietis pastarajam duoda į nosį už pramestus metimus. Marijono „Tris milijonus“ šiam video įgrojo gitaristas Darius Gylys, parodęs, kaip tai gali padaryti bet kuris iš mūsų.

  Gerų emocijų laukiant lemtingojo ketvirtadienio!

  Beje, trečiadienį popiet į Stambulą turėtų atskristi naujų sirgalių iš Lietuvos. Tiksliai žinome, kad pasipildysime mažiausiai 150 žmonių, tačiau girdėjome ir tokių gandų, kad naujų sirgalių gali būti net trys lėktuvai.

• Laisvadieniai eina į pabaigą (video)

  Date: 2010.09.06 | Category: Krepšinio čempionatas 2010 | Response: 2

  Keturios laisvos dienos, kurias aistruoliams netikėtai padovanojo Lietuvos krepšinininkai, jau eina į pabaigą. Rytoj dieną dar planuojame nulėkti išsimaudyti Juodojoje jūroje, o vakare laukia įtampos akimirkos varžybose prieš kinus.

  Šeštadienį, kai Stambule prasidėjo atkrintamosios varžybos, nuvykome pasidairyti į „Sinan Erdem“ areną. Ten ryt į aikštelę išbėgs ir lietuviai. Tuo tarpu mūsų tikslas buvo išsiaiškinti, kur mūsų - didžiausios sirgalių grupės - vietos. Žvalgyba. O jos metu - įtemptos serbų-kroatų ir ispanų-graikų varžybos.

  Taigi naujoji arena, talpinant apie 15 tūkst. žiūrovų, yra neįtikėtinai didelė. Kai pakilom į savo vietas, kur turime bilietus, pačiam viršuj - kai kam buvo lengvas šokas: didžiulis triukšmas, sklindantis nuo viršuje sumontuotų garso kolonų, ir septynios mylios, skiriančios mus ir aikštelę. Pirma į galvą atėjusi mintis - ar mus kas nors girdės?

  

  

  Taigi garsiam palaikymui mūsų turimos vietos nėra pačios geriausios. Todėl ketiname pasinaudoti aplinkybe, kad per pirmąjį mūsų susitikimą su kinais arenoje turėtų būti nemažai laisvų vietų, ir užimti tribūną iškart už krepšio. Taip jau elgėsi ispanai, graikai ir serbai per pirmąsias aštuntfinalio varžybas ir organizatoriai jiems priekaištų neturėjo. Turėtų pavykti ir mums. Šypsosimės ir atsiprašinėsime, jei atsiras tokių, kurie priekaištaus, kad užėmėme jų vietas.

  Be žvalgybos turėjome ir kitokių atrakcijų. Apsimetėm turistais ir aplankėm Stambulo Didįjį turgų, Sultonų rūmus (matėme didžiausią deimantą pasaulyje). Tuomet keliavom į Žydrąją mečetę, kur moterys privalėjom užsigobti galvas. Ten stebėjome besimeldžiančius musulmonus, o mus lydintis bičiulis turkas Mehmetas detaliai išaiškino, kaip musulmonai meldžiasi. Ne kasdien tokia proga sužinoti, tad nepatingėjom nufilmuoti. Galite pasižiūrėti ir nemokantys anglų kalbos, nes vienas sirgalių - visų gerbiamas ir mylimas Žalias - vertė į lietuvių kalbą. Maža to, pats nuo savęs šį bei tą pridėdamas :-)

  Tuomet susėdome ir krūvoje sugalvojome nemažai pasiūlymų tautiečiams, kurie organizuos Europos čempionatą Lietuvoje. Turkai organizuoja neblogai, bet mes galėtume - dar geriau. Juolab turkams ir taip netrūksta turistų (pavyzdžiui, visi japonai dėl neapibrėžtumo (streikų, pan.) spjovė į Graikijos salas ir pasuko į Turkijos kurortus). O mums kitų metų čempionatas - unikali proga paskleisti Europai žinią apie save. Jei čempionatą išnaudosime tik pasipinigauti iš turistų, ir nepadirbėsime „ateičiai“, kad jie sugrįžtų į Lietuvą, tai būsime nevykėliai.

  Vakar nusipirkome bilietus į U2 koncertą, kuris Stambule vyks šiąnakt. Džiaugsmas kainavo viso labo po 50 lirų (~100 litų), ta proga susidarė berods ~50 žmonių grupė. Sakėm, pasiimsim trispalves. Būgnus šį kartą paliekam :-)

  Nuotraukoje matyti, kaip jau minėtas visų mylimas Žalias vietinėje ale „Tiketoje“ užpirkinėja tautiečiams visą tribūną. Pažadame, garsiai su Bono nedainuosim - pataupysime balselius antradieniui.

  

• Izmire vyrams labiausiai trūko sekso, moterims – kavos

  Date: 2010.09.03 | Category: Krepšinio čempionatas 2010 | Response: 3

  

  Ką tik įsikūrėme Stambule. Atvykome praktiškai be incidentų: vienas iš dviejų mūsų autobusų važiuojant į oro uosto pasibučiavo šonais su turkų vaikinų vairuojamu juodu “Peugeot 206”. Teko sustoti ir aiškintis, kas kaltas. Po 10 minučių paaiškėjo, kad kaltas turkų neapdairumas (vairavom gi ne patys), ir jie išsiaiškins tarpusavy kada nors vėliau. Be mūsų.

  

  Skrendant į Stambulą padariau vietinės reikšmės apklausėlę: kam ko trūko. Vaikinams - trumpai drūtai ir VIENBALSIAI - trūko meilės ir sekso. Jie su pavydu žiūri į tuos, kurie atvykę šeimomis. Nežinia, ar kaltas pavydas, bet jie vis dažniau skambina savo mylimosioms į Lietuvą. Beveik kaip seksas telefonu – 6 lt/min. :-) Vyrai, laikykitės, liko dar 10 dienų!

  Mūsų merginoms labiausiai trūko miego ir tos lietuviškos kavos, kai į puodelį dedi du šaukštelius kavos ir užpili verdančiu vandeniu, na ir, žinoma, cukraus pagal skonį. Šią problemą dalis moterų iš dalies išsprendė atradusios “Starbucks”. Kofeino poreikis buvo numalšintas, tačiau lietuviškos kavos ilgesys nedingo.

  Maistas Izmire buvo visai geras, nors jau ilgimės tradicinio lietuviško skonio. Tiesa, moterys pasigedom vyno. Toks jausmas, kad vyno jie nevartoja. Kavinėse, žinoma, jo yra, bet nė vienai ragavusiai nepatiko. Keletas mūsų kitą dieną pirko parduotuvėje kažkokį brangų (už 30 lirų, apie 60 litų), sako buvo visai nieko.

  Izmire labai pasigedom šiukšliadėžių. Gal ir nepatikėsit, bet jų tiesiog nėra. Prie gyvenamųjų namų ar kavinių vietomis stovi konteineriai, bet į juos ką nors mesti nepatartina, nes gali susilaukti vietinių pakeisnojimų.

  Apie rūšiavimą išvis nėra ką kalbėti. Ir nors jie naudoja baisiai daug plastikinių indų ir nuolat maukia vandenį iš plastikinių PET mažų buteliukų, plastikui skirto konteinerio nerasi nė su žiburiu. Ko truks Stambule – apklausą pažadu vėliau.

  Dabar Stambule, šalia mūsų viešbučio, vos per kelis metrus, yra kažkoks restoranas - nuotraukoje matote pirmo susidūrimo su padavėjais akimirką. Artimiausios 10 dienų šiam barui garantuoja maksimalias apyvartas. Akivaizdu, kad restorano personalas, pamatęs būrį žaliai-geltonų, savo perspektyvas puikiai suprato. O mes savo ruožtu pamėginsime sutarti dėl nuolaidų - juk ~100 nuostabių klientų nesimėto, ar ne taip?

  

  Gera naujiena - mūsų naujasis viešbutis turi padorų Wi-Fi. Padorų - reiškia tokį, prie kurio gali prisijungti daug lietuvių. Taigi nebereikės dalintis vienu interneto kabeliu kaip Izmire. Todėl šį savaitgalį dalis mūsų išnaudosime tvarkydami darbinius reikalus. Nes nuo antradienio turbūt ne darbai bus galvose.

  Vakarykštė pergalė prieš libaniečius buvo saldi, kaip ir tikėjomės. Prieš varžybas visi gausiai dalinome interviu ir filmavomės užsienio televizijoms. Gražu žiūrėti, kaip lietuvaičiai, rišlia anglų kalba vieni per kitus dėsto čempioniškas prognozes ir laido juokelius. Viena Turkijos nacionalinė televizija paprašė, kad paskanduotume ką nors. Ta proga gavo “Ant kalno mūrus” ir “Viens, du, trys, graži Lietuva!”. Po varžybų - vėl interviu užsieniečiams. Toks jausmas, kad Lietuvos rinktinė be Lino Kunigėlio atsivežė dar dešimtis atstovų spaudai. Tik šneka jie visi nesusiderinę oficialios pozicijos - vieni sako, kad pusfinalyje nukalsim amerikiečius, o kiti - kad dar anksti prognozuoti ir būtina neprarasti susitelkimo.

  Po pergalės vakar grįžo jėgos, o su jom - ir dainos į mūsų gatvės barą Izmire. Netgi įvyko neįtikėtinas dalykas - nepaisant tebesitęsiančio Ramadano, baro savininkas sutiko paleisti lietuviškų dainų CD, tiesa, ne itin garsiai. Tačiau garso pakako, kad suliptume ant stalų ir oštume pusę nakties kartu su Vytautu Kernagiu, Andrium Mamontovu ir, žinoma, Marijonu Mikutavičium.

  O kadangi ošėme, žurnalistai gavo puikių vaizdų. Žybsėjo blykstės, operatoriai sukosi tarp stalų ieškodami kuo geresnių kadrų.

  Vakar prie sirgalių prisijungė ir komentatorius Robertas Petrauskas. Jis visada aplanko mus, kokioj šaly bepalaikytume savo rinktinę - labai nuoširdus ir linksmas žmogus. Vienu momentu vienas aistruolis internetuose perskaitė, kad vis tik Lietuvai teks lošti ne su kinais, bet su Puerto Riku. Robertas negalėjo tuo patikėti, greit nubėgo prie viešbučio kompiuterio patikrinti šaltinių, ir grįžęs visiems apskelbė, kad informacija buvo klaidinga - lošime tikrai su kinais.

  Dalis sirgalių - tų, kurie po Izmiro keliauja atgal Lietuvon - vakar naktį aplankė Lietuvos rinktinės krepšininkus. Viešbučio priimamajame pasigavo Mantą Kalnietį, o tasai sukvietė visus kitus. Krepšininkai noriai bendravo, fotografavosi, dalijo autografus. Ir visaip kaip dėkojo už palaikymą. Iš tiesų labai gaila, kad Stambule sirgalių gretos praretėjo.

  Vakar pašvęsti į mūsų barą atvyko ir Romanas Buršteinas iš krepsinis.net. Puikus žmogus ir šaunus sporto žurnalistas! Sąmoningai nefilmuoja kontroversiškų skanduočių, idant vėliau neturėtų pagundos tų vaizdų panaudoti. Romanas mums atvežė linkėjimus iš trenerio Kęstučio Kemzūros. Čia nufilmavom, kaip jis juos perdavė.

  O čia ir patys linkėjimai. Ačiū, treneri!

• Darom, ką galim

  Date: 2010.09.02 | Category: Krepšinio čempionatas 2010 | Response: 3

  

  Paskaičius komentarus internete apie mus – Lietuvos rinktinės sirgalius, susidaro toks vaizdas, tarsi būtume visiški blogiečiai, kiaulės, streikuotojai, pijokai ir pan.

  Taip, mes esam aktyvūs, taip, mes geriam alų, taip, mes baliavojam iki ryto, bet tikrai nesam nieko nuskriaudę, ko nors primušę, įžeidę.

  Mes bendraujam su ispanijos, prancūzijos sirgaliais, mat jie šalia gyvena ir valgo tam pačiam restorane. Mes vieni kitus pasveikinam, pagiriam, paguodžiam. Tai, kas vyksta arenoje, yra viena, nes tai yra kova (kai kurie tai vadiname netgi darbu). Už arenos ribų mes esam draugiški geriečiai, nors ant žaizdos mus dėk.

  Vakar keletas mūsų buvo nuvykę pas Lietuvos rinktinės krepšininkus. Kaip grįžę pasakojo, Robertas Javtokas sakė, kad krepšininkai patys negali patikėti tuo, kas vyksta, kad jie išlošė 4 pergales, ir kad yra žiauriai dėkingi dėl palaikymo.

  Internetuose perskaitėme, kad kai kuriems tautiečiams mūsų būgnai trukdo, kiti rašė, kad visvien nieko nesigirdi, suprask, galim net nesistengti.

  Nežinau, kas girdisi jums, bet mums arenoje girdisi puikiai. Ir svarbiausia, kad išgirdo Markas Gasolis, kai prametė dvi baudas mače su Lietuva. Būgnus mušam iš visų jėgų, staugiam kiek galim. Jau net kai atrodo, kad balsas baigėsi, visvien iš kažkur įgaunam antrą kvepavimą. Yra vienas vaikinas (gyvena kažkur 100 km nuo mūsų), toks išsidažęs visą veidą – tai jis rėkia nuolat. Sakyčiau, 95 proc. viso rungtynių laiko. Dėl to jau gavo pravardę – Balsas. Kai jis taip rėkia, šalia stovintys neturi pasirinkimo ir rėkia taip pat.

  O mūsų būgninkams - didžiausias respekt už pasiaukojimą, fizinį pasiruošimą ir gerą nuotaiką. Tie būgnai, kuriuos atsikovojome, turi neįtikėtiną reikšmę. Mes turime didelį konkurencinį pranašumą prieš bet kuriuos kitus sirgalius ir visada dominuojame arenoje. Krepšininkai jaučiasi, lyg žaistų namuose.

  Dar perskaitėm, kad neva darom Lietuvai gėdą! Čia didžiausia nesąmonė, kurią teko išgirsti (perskaityti). Tuomet pasakykit, kodėl Sėkla, kiti būgninkai, visi kiti žaliai apsirengę ir apsirengusios nespėja atsiginti užsienio sirgalių dėmėsio, visi nori foto su lietuviais. Visi sako, kad mes nerealūs, kad esam patys kiečiausi fanai šiame pogrupyje. Žodžiu, sakyčiau, esam siauruose sluoksniuose didelės žvaigždės - prieš rungtynes ir po jų dalinam autografus ir puozuojam į objektyvus. Nors iš tiesų tai žvaigždė yra viena – Lietuva!

  Vakar po rungtynių prieš prancūzus visi jautėme tokį didelį nuovargį, kad nebeturėjome jėgų švęsti įprastu lygiu. Visi, žinoma, džiaugėmės, bet tokio šėliojimo, kaip po pergalės prieš ispanus, nebuvo. Visiems, net ir Izmire, aišku, kad padaryta, geriausiu atveju, tik pusė darbo. Tačiau nepergyvenkite, jėgas sugebėsime paskirstyti taip, kad išlaikytume formą iki pat čempionato pabaigos.

  O štai naktį prieš tai, po rungtynių su ispanais, džiaugsmui nebuvo ribų. Dalis žmonių net nenuėjo miegoti. Tuo labiausiai džiaugėsi mūsų baras:

  O čia atsakymas tiems, kurie piktinasi, kad neturime “normalių” skanduočių ir dainų, atseit tik tą savo “Kas nešokinės”. Turime, turime. Ir ne tik dainų, bet ir talentingų atlikėjų: