Archive for Spalis, 2011

• Filme drąsiai atskleidžiamas savartyno žmonių gyvenimas

  Date: 2011.10.26 | Category: Pastebėjimai | Response: 0

  

  Mūsų šalies kino teatrus jau pasiekė dar vienas įdomus lietuviškas filmas. Tai režisieriaus M. Survilos darbas „Stebuklų laukas”. Šis filmas neeilinis savo tematika – tai dokumentinis pasakojimas apie savartyne gyvenančius žmones, jų kasdienybę.

  Lankymąsis savartyne - mūsų kasdienybė, todėl ir nusprendėme apie tai brūkštelėti, bei tuo pačiu filmą pareklamuoti. O kino komandai panorėjus galėjome pareklamuoti ne tik parašydami, bet ir ant savo žymiųjų šiukšliavežių. Juk ten taip tiktų filmo apie savartyno gyventojus reklama…:)

  Grįžtant prie paties filmo, „Stebuklų laukas” pristato neįprastą dumster divingo (t.y. visokių buities priemonių ieškojimas konteineriuose) reiškinį. Pas mus tai suvokiama, kaip visiško skurdo padarinys, o labiau ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, kur išmetama žymiai daugiau kokybiško maisto, drabužių ir pan. – tai populiarėjantis gyvenimo būdas. Anot filmo režisieriaus M. Survilos, dumster divingas – tai protesto forma prieš beprotišką vartojimą ir proga sutaupyti daug pinigų.

  

  Deja pas mus tuo užsiimantys žmonės taip elgiasi tikrai ne protesto sumetimais. Nors kiekvienas jų turi savo istoriją, dažniausiai juos sieja viena priežastis – skurdas.

  Šio filmo herojai - tai nepaprasti žmonės, gyvenantys kitokioje rutinoje, nei dauguma mūsų esame pratę. Ekrane atvaizduota karti jų kasdienybė nepalieka abejingų. Filmo kadrai be užuolankų pademonstruoja tų žmonių buitį, per pokalbius atskleidžia jų nuotaikas ir stiprybę kovoti už gyvenimą. Reikia gerai išlavinti mąstymą ir vaizduotę, kad būtume tolerantiški ir kilniaširdiški, neliktume abejingi mus supančiai aplinkai. Šis filmas iš tų, kurie skatina apie tai susimąstyti. Pažiūrėkit!

• Nuotraukas ant mūsų šiukšliavežių klijuoja žurnalistai

  Date: 2011.10.23 | Category: Pastebėjimai | Response: 0

  

  V.Ščiavinsko nuor.

   

  Dagyvenome iki to, kad patiems jau nebereikia vargintis ir galvoti, o poto klijuoti reklamų ant mūsų šiukšliavežių. Dabar už mus tai padarė lrytas.lt žurnalistai rašydami tekstą apie „Manchester United“ rėmėjų akcijai skirtas šiukšliavežes su užrašu „Išmesk C.Tevezo marškinėlius“.

  Na ką, teks savo veiklą plėsti ne tik Lietuvoje

   

• D. Ibelhauptaitė „Lietuvos“ kino teatre grobs žmonių širdis su „XYZ“

  Date: 2011.10.17 | Category: Atliekų rūšiavimas, Atrakcijos | Response: 0

  

  Kas girdėjot, o kas ne, šį ketvirtadienį (spalio 20 d., 20 val.), jau legenda tapusiame, „Lietuvos” kino teatre vėl matysite elektroninę operos fantaziją „XYZ”.
  Praėjusiais metais mes, paprašyti, džiugiai sutikome padėti prikelti šį pastatą naujam gyvenimui. Daug plušėjome, kol išvežėme iš jo 20 t. šiukšlių.

  Šiemet jų buvo, kaip išsireiškė mūsų kolega, „šimtus tūkstančių kartų mažiau”. Tačiau nepaisant to, darbo vistiek turėjome nemažai. Plovėme langus, grindis, nešėme šiukšles, valėme dulkes, žodžiu, tvarkėme patalpas kaip reikiant.

  

  Ir visa tai tik tam, kad norintys galėtų pažiūrėti operos fantaziją „XYZ” švarioje ir tvarkingoje aplinkoje. Taigi visus visus kviečiame, siūlome, reklamuojame.

  Kita vertus, po praeitos savaitės gerb. D. Ibelhauptaitės triukų, papildomos reklamos jai visai ir nereikia. Tik, nesakykit, kad neigirdėjot apie skandalingą lrytas.lt redaktoriaus R. Valatkos pagrobimą. O kaip sureagavote, kai sužinojote, kad tai buvo tik pokštas? Štai, režisierė D. Ibelhauptaitė teigia, kad: „Tam, kad atkreiptum visuomenės dėmesį, būtina ją šokiruoti”.

  Žvelgiant iš, įprasta reklama persotintos, visuomenės pozicijos, tiesos yra. Plakato stotelėje tam pakabinti tikrai neužtektų. Tik kūrybingų žmonių idėjos pasiekia auditoriją ir sukelia susidomėjimą. Tačiau, ar tokios skaudžios temos, kaip žmonių grobimai, yra derama priemonė juokauti? Tokį klausimą ir dar kelis taiklius kitus kelia ir didžiausio japonų dienraščio žurnalistas.

  Užtat D. Ibelhauptaitė fantaziją turi lakią ir stebinti moka. Dar pernai pagarsėjusi kitos jos operos „Lakštingalos sugrįžta” reklama buvo ne mažiau originali ir pritraukianti. Taigi, nepamirštame, kad reklamuoti, ne mūsų darbas. Savąjį jau padarėme, o visiems kitiems linkime gražaus renginio.

  

  

   

   

• Šiukšlės ar naudingos žaliavos?

  Date: 2011.10.16 | Category: Atliekų rūšiavimas, Ekologija | Response: 2

  

  Dar kartą prisimindami Druskininkuose vykusį Atliekų tvarkymo forumą, pagalvojome apie tokį aktualų ten minėtą klausimą: kas mums, lietuviams, yra atliekos - nieko vertos šiukšlės ar naudingai perdirbamos žaliavos?

  Nors Europoje, Amerikoje, žodžiu, visame vakarietiškame pasaulyje jau seniai yra naudojamas terminas „Zero waste” (nulis atliekų), mes vis dar generuojame 96-98% atliekų, patenkančių tiesiai į savartyną ir svajojame kaip kažką parūšiuosime, perdirbsime , pagaminsime dujas ir elektrą. Atliekų, bandančių supūti savartyne skaičiukai rodo mūsų didžiulį mąstymo (apie šį reikalą) atotrūkį nuo pažengusių valstybių.

  

  Dizainerio Mark Liu sukurta „Zero waste” suknelė

  Pradėkim nuo to, kad užsieniuose atliekų biznis yra suvokiamas kaip bet kokia kita pramonės šaka. Taip, taip, ne tik paslauga, o visa pramonės šaka. Liaudiškai tariant, atliekų (šiukšlių) surinkimas yra tik maža didelės grandinės dalis. Didžioji esmė ir vertė slypi būtent atliekų perdirbime ir technologijų panaudojime.

  Žinoma mes, lietuvaičiai, rūšiuojame, kažką net ir perdirbame.  Tačiau žinant, kad kasmet atliekų eksportas iš Lietuvos didėja, galim drąsiai sakyti, kad kažkas kitas dėka mūsų prigeneruotų šiukšlių, kuria darbo vietas, pridėtinę vertę, plėtoja pramonės šaka.

  Mes pirkdami prekes susimokame už pakuotes (šiukšles), susimokame už tai, kad savartynas tas šiukšles iš mūsų paimtų. Visur mokame, tačiau vertės negauname. Jei pakeistume požiūrį (ne tik gyventojai, bet ir verslininkai) pamatytume, kad aktyviau rūšiuojant galėtume sutaupyti bent ant mokesčių savartynams, o verslai matytų prasmę investuoti į technologijas, sukurtų daugiau darbo vietų.

  Tame Druskininkų forume kalbėjęs  A. Kybartas šia tema paminėjo tik mažus su elektronika ir pavojingomis atliekomis susijusius išvežamų antrinių žaliavų kiekius (lentelė iš A. Kybarto prazentacijos). Tuo tarpu mes, nors skaičių ir neturime, galim patvirtinti, kad popierius, kartonas, plastiko atliekos taip pat keliauja į užsienius.

  

  A.Kybarto prezentacija "Atliekų forume 2011"

   

  Žinoma, Lietuvoje kai kurios žaliavos taip pat įgauna antrą kvėpavimą: perdirbame popierių, kartoną, plastiką, stiklą. Bet kaip pramonės šaka, antrinių žaliavų perdirbimas neauga.

  Taigi, gaila, bet kolkas pas mus atliekų tvarkymas yra suvokiams tik kaip „atvažiavo, surinko šiukšles ir išvežė į savartyną”. O pasaulyje – kaip normali pramonės šaka, kur tu surinkai atliekas, jas surūšiavai, iš to kažką perdirbai, pagaminai.

  Įdomumo dėlei, pažvelkit ką pasaulis prigalvoja gaminti iš panaudotų pakuočių, iš antrinių žaliavų.

  Taip gaminami patys įvariausi baldai nuo originalių krėslų iki  jaukių sofučių augintiniams...

   

  

  Nuotrauka paimta iš "Furniture Home Design" tinklalapio.

   

  Ir, be abejo, ko gero, viena labiausiai išvystytų, antrinių žaliavų perdirbimo sritis - mada! Šie spalvingi batukai yra pagaminti būtent iš perdirbtų plastikinių maišėlių.

  

  Nuotrauka paimta iš Treehugger.com tinklalapio.

   

  O be grožio, perdirbdami atliekas dar galime gauti ir rimtos naudos. Pavyzdžui, statybose naudojama namams apšiltinti geriausia medžiaga yra ekovata. O ji gaminama ne iš ko kito, kaip perdirbto popieriaus.

   

• Mes – Sopranai!?

  Date: 2011.10.10 | Category: Atliekų rūšiavimas, Pastebėjimai | Response: 0

  

  "The Sopranos"

   

  Ši mintis nuskambėjo nesenai vykusiame kasmetiniame Atliekų tvarkymo forume Druskininkuose. Beje, ji tiek sužavėjo visuomenę, kad kitos forume aptarinėtos problemos ir temos dėmesio žiniasklaidoje nesulaukė. Nes ogi pabandykit internetuose atrasti bent vieną šio forumo pranešėjo prezentaciją arba kokį straipsnį rezumuojantį šį neeilinį renginį.

  Na, bet kadangi Sopranai visus labai domina, tai ir mes apie tai brukštelsim.

  Ši ištraukėlė iš filmo labai gerai atspindi p. Almonto Kybarto pranešime išsakytą mintį. „Visuomenėje vis dar gyvi mitai, kad visi atliekų tvarkytojai yra „Sopranai”, o pats atliekų tvarkymas - pinigų plovimo sistema.” - sakė jis

  Tuomet salėje sėdėjusių dalyvių dalis pasitempė, atrodė taip, tarsi išgirdo didžiausią komplimentą: Mes - Sopranai!!!!!! Kita dalis  - spaudė šypseną:  Mes - Sopranai???

  Visgi, visai nesvarbu kaip į šiuos visuomenės komplimentus reaguojame mes, šios rinkos dalyviai, svarbiausia, kad toks komplimentas mums yra sakomas. Sakomas ne todėl, kad norima mus sureikšminti, o todėl, kad ši veiklos sritis visuomenei vis dar atrodo labai paslaptinga, mistiška, panašu, net bauginanti.

  Ir kur nebus paslaptinga, jei net forumo puslapyje nerasite nei vienų metų pranešėjų prezentacijų, tarsi tai būtų didžiausia paslaptis. Jau nekalbam apie tai, kad didžioji dalis šios rinkos dalyvių neturi interneto svetainių, kuriose galėtume paskaityti ne tik apie teikiamas paslaugas, bet ir apie tų įmonių vykdomas akcijas, diegiamas naujoves, įmonių darbuotojus ir pan.

  Paslaptingos veiklos ir bauginančio įvaidžio pasėkmes tarp eilučių įvardino ir minėtasis pranešėjas sakydamas, kad Lietuvos visuomenė nėra subrendusi priimti mūsų sektoriaus kaip lygiavertės pramonės šakos, o šiame sektoriuje dirbančiųjų žmonių – kaip gerbtinų darbuotojų ir vertingų specialistų.

  Ir jis visiškai teisus. Bet kaip galima tikėtis pagarbos ar specialistų vertinimo, jei patys savęs nevertiname ir gėdinamės pasakyti kokį darbą dirbame.

  Mūsų darbuotojai (vairuotojai ir krovėjai) gali kasdien pasakoti istorijas kaip kas nors juos aprėkė, pakeikė vien todėl, kad žmogus nustatytu grafiku darė savo darbą. Taip, šis darbas dažnai patrukdo eismui, konteinerių bildesys irgi nėra iš maloniausių. Visgi, tai yra darbas, kurį būtina padaryti.

  

  VSA nuotr.

   

  Kasdien kalam į galvas savo žmonėms, kad tai, ką jie daro yra labai reikalinga ir reikalinga, o  visuomenė mus pastebi tik tada, kai savo darbo nespėjom atlikti laiku.  Taigi, faktas kaip blynas, kad pagarbos šiai profesijai ir supratimo iš visuomenės labai trūksta.

  O kai trūksta pagarbos iš visuomenės narių, tuomet ir šios profesijos žmonės linkę susigūžti ir užsidaryti savyje.

  Kaip internetuose cituojamas A. Kybartas sakė, vairuotojas, kuris dirba banke, ir vairuotojas, dirbantis atliekų tvarkymo įmonėje, prisistatys skirtingai. Pirmasis sakys, kad dirba banko vairuotoju, antrasis prisistatys tik vairuotoju.

  O ištiesų, būti šiukšliavežio vairuotojų reikia gerokai didesnės kvalifikacijos ir įgūdžių, nei vairuoti banko klerko automobilį. Tačiau tai niekam nemotais, nes banke dirbti yra lyyyygis, o šiukšlių firmoje  - gėda.

  Taigi va, kai turim tokią situaciją, tai pritraukti gerus specialistus į atliekų tvarkymo įmones yra gana sudėtinga, mat jie mieliau renkasi dirbti kitose rinkose, kurios neatrodo tokios tamsios ir gėdingos.

  Bet grįžkime prie „Sopranų”. Dėl savo uždarumo ir paslaptingumo gal ir galime pretenduoti į tokį pavadinimą, bet kaip pramonės šaka sopraniškumu tikrai negalime pasigirti.

  Lietuvoje veikia 1044 atliekų tvarkymo įmonės, kuriose, manoma, dirba apie  20 000 darbutojų. Jei išvestume vidurkį gautųsi, kad vienoje tokioje įmonėje dirba 19 darbuotojų. Aišku yra tokių įmonių, kurios atitinka vidurkį. Tačiau labai dažnai atliekų tvarkymo įmonėse dirba 4-5 darbuotojai. Faktas,  yra ir tokių, kuriose dirba 100-250 darbuotojų.

  Didžioji dalis šių įmonių yra paslaugos (paimu šiukšlės, nuvežu į savartyną) tiekėjai. Apie pramonės šaką net neina kalba. Tik maža dalis šios veiklos dalyvių užsiima atliekų rūšiavimu, paruošimu perdirbimui, perdirbimu, planuoja, testuoja, naudoja naujas technologijas, kurios ir leidžia pretenduoti vadintis pramonės šaka.

  Smagu sulaukti komplimentų, tačiau „Sopranais” galėsime vadintis, kai į šiukšles pradėsime žiūrėti kaip į naudingas žaliavas ir kai iš paslaugų teikėjų tapsime pramonės šakos vystytojais. O kol kas, per daug nepelnytos garbės…..