Archive for Vasaris, 2012

• Šiukšliavežių kovos su ankštais kiemais

  Date: 2012.02.14 | Category: Lietuviška vartojimo istorija | Response: 0

  

  “Būna, kad nepraleidžia, sako, kad skuba, mes juk irgi skubame…” – pasakojimą apie laviravimą siaurais daugiabučių rajonų kiemais pradeda VSA vairuotojas p. Kšyštofas.

  Laikui senus “Žigulius” ir “Volgas” iškeitus į aibę naujos kartos automobilių, pastarieji nugulė visų dar sovietmečiu statytų, tačiau tokiam transporto kiekiui tikrai nepritaikytų namų kiemus. Nors šiukšliavežių vairuotojai jau seniai pamiršo tuos laikus, kai kiemuose galėjo sukiotis, kaip atrakcionų mašinėlių trasose, tačiau net ir labai patyrusiam darbininkui kiekvieną kartą reikia akylai skaičiuoti centimetrus tarp automobilių, norint jų neužkliudyti. Žiemomis kelio dangai apsitraukus sniegu bei ledu ir pravažiavimui dar labiau susiaurėjus, tai tampa dar didesniu iššūkiu.

  “Reikia jausti automobilį” – apie vairuotojui reikalingas savybes kalba p. Kšyštofas.

  Šiukšliavežių darbo metu pasitaiko įvairiausių atvejų, kai reikia ne tik dirbti, bet ir būti socialiai atsakingiems. P. Kšyštofas pasakoja, jog būna, kad pastebi diena iš dienos toje pačioje vietoje ant pravažiavimo paliktą kokį seną automobilį ir supranta, kad jis apleistas. Tada tenka ir policiją iškviesti, kad nutemptų.

  Juk kai šiukšliavežė nepravažiuoja, šiukšlės vistiek privalo būti išvežtos. Tada krovikai iki jos konteinerius neša ant rankų bei pečių. O pilni prikrauti konteineriai gali sverti net nuo 200 kg. iki 300 kg. Matydamas, kad sunku, iš kabinos padėti krovikams tada lipa ir pats vairuotojas.

  Metai iš metų stebėdami automobilių srautus kiemuose, kad būtų kuo lengviau išlaviruoti, atliekų vežėjai pagal tai turi susidarę savo tvarkaraščius. Jie dirba dviem pamainomis: nuo 5 val. iki 14 val. ir nuo 14 val. iki 23 val. Ankstyvais rytais jie važinėja daugiau po ofisus, kol konteineriai dar nebūna užstatyti mašinomis, o dienomis ir vakarais – švarina gyvenamuosius rajonus.

  Ruošdami reportažą apie šiukšliavežių laviravimą kiemuose, “Pinigų kartos” žurnalistai lankėsi viename sudėtingiausių VSA aptarnaujamų maršrutų – Laisvės pr. 53A, 53B, 55 ir 55A ir kituose kaimyniniuose kiemuose. Pirmuoju adresu vairuotojas į apledijųsį kalną šiukšliavežę kasdieną turi įvairuoti atbulomis. Tuo pat metu už jos iš abiejų pusių jau pradeda rikiuotis nekantraujantys, namo grįžtantys arba išvykstantys gyventojai. Tokių ir panašių labirintų Vilniuje esama kur kas daugiau.

  Kaip VSA vyrukams sekėsi kiemų kliūtis įveikti tądien, kviečiame pasižiūrėti šiame reportaže.

• Sostinės centre esančių Šnipiškių laikas nepalietė

  Date: 2012.02.07 | Category: Lietuviška vartojimo istorija | Response: 0

  

  “Lietuviška vartojimo istorija” vis nagrinėja, kaip pasikeitė atliekų tvarkymas bei žmonių vartojimo įpročiai nuo senų laikų. Lygindami savo gyvenimo būdą džiaugiamės, kaip sparčiai pažengė pramonė, technologijos, įpročiai. Tačiau ir dabar yra dalykų, kurių laikas nepakeitė.

  Sostinėje yra išlikęs rajonas, kuris iki šiol gyvena be kanalizacijos ir vandentiekio. Tai Šnipiškės, esančios ne kur nors miesto užkampyje, o pačiame centre,  liaudiškai dėl to pramintos Šanchajumi. Šis rajonas užima 3 kv. km. ir turi apie 20 tūkst. įvairių tautybių gyventojų. Ten esama ir daugiabučių, ir architektūrinę vertę turinčių senų medinių namų, ir lūšnų, kurių namais nebepavadinsi.

  Įdomus, sutapimas, kad tuo pačiu metu Šnipiškių rajono gyventojų aktualijomis domėjomės ir mes, ir „Delfi“ žurnalistai. Tik pastarieji išsamiau gvildeno vandentiekio temą, o mes gilinomės į šių žmonių atliekų išvežimo ypatumus.

  Taigi, kaip bebūtų sunku įsivaizduoti, neturėdami kanalizacijos, kai kurie Šnipiškių gyventojai savo reikalus vis dar atlieka į kibriukus, o paskui neša ir supila į paplavų duobes bei konteinerius, arba naudojasi lauko tualetais.

  

  Tokių išpilamų atliekų vežimui VSA tik įsikūrusi turėjo pritaikiusi specialią sistemą.

  “Kaip ir anksčiau, taip ir dabar Vilniuje yra vietų, kur nėra kanalizacijos, pavyzdžiui Šnipiškėse. Anksčiau ten žmonės žiemą savo skysčius pildavo į konteinerius, kurie paskui užšaldavo. Todėl ten važinėjo speciali mašina, keisdavusi tuos konteinerius.” – pasakoja “Lietuviškos vartojimo istorijos” herojus p. Adolfas.

  “Savartyne buvo padaryta speciali vieta, kur tie konteineriai būdavo sustatomi. Ten buvo malkų ir reikėjo ugnį kūrent, tam, kad jie atitirptų ir darbuotojai galėtų iškraut.” – specifinio rajono atliekų tvarkymo ypatumus prisimena rubrikos herojus.

  

  Dabar šie Šnipiškių gyventojai savo kibiriukus pila į specialiai tam įrengtas paplavų duobes. Bendrovės arba UAB “Šnipiškių ūkis” direktorius Alvydas Sabalys pasakoja, kad nesant name vandentiekio tinklų, gyventojams yra sudarytos sąlygos naudoti vandenį iš miesto vandens tinklų jį gaunant  iš įrengtos stacionarios vandens kolonėlės. “Tokiuose namuose, kaip Kalvarijų g. 38, Krokuvos g. 39, 53, Giedraičių g. 42, gyventojams yra įrengta paplavų duobė (pilamos skystos buitinės atliekos) ir lauko tualetas, iš kurių nuotekos yra šalinamos hidrodinamine mašina”, – teigė jis.

  

  Tačiau pasitaiko ir tokių gyventojų, kurie šiam reikalui naudoja bendruosius buitinių atliekų konteinerius, kurie paskui keliauja į savartyną. P. Adolfas pripažįsta, kad po tokius konteinerius net benamiai vengia raustis. O štai atliekų vežėjams tai yra darbas, kurį būtina atlikti.

  Kodėl Šnipiškių gyventojai visgi nekeičia savo gyvenamosios vietos? – paklausėme p. A. Sabalio. Juk sostinės centre esanti jų nuosavybė yra brangi ir už tuos pinigus jie galėtų gyventi patogiai, kaip dauguma vilniečių.

  “Viskas priklauso nuo pačių gyventojų noro pakeisti gyvenimo kokybę. Deja, noras atsiremia į kiekvieno gyventojo gaunamas pajamas, kurios dažnai neleidžia daryti reikalingų žingsnių įsirengiant nuosavą vandentiekio ir kanalizacijos sistemas. – teigia A. Sabalys, pridurdamas, – Šnipiškėse yra gyventojų, kurie necivilizuotas sąlygas pasikeitė: įsirengė individualią nuotekų sistemą arba prisijungė prie miesto nuotekų tinklų.”

  P. A. Sabalys šią situaciją vertina kaip itin blogą ir nedarančią garbės Vilniui kaip Lietuvos sostinei. “Geografine miesto padėtimi tai turėtų būti prestižinis rajonas. Manau, kad šią problemą reikėtų spręsti miesto mąstu.” – sako jis. A. Sabalys pabrėžia, jog iniciatyva turi priklausyti gyventojams, padedant pastatų administratoriams ir miesto savivaldybei. Kadangi visos šios šalys yra suinteresuotos Šnipiškių sutvarkymu, Vilniaus miestui augant ir vystantis anksčiau ar vėliau laiką vytis ir atnaujinti savo veidą bus priverstas ir šis ypatingas rajonas.

  

  

  

  

  

  

• Šiukšliavežė senamiestyje naktimis virsta jaunimo atrakcija

  Date: 2012.02.07 | Category: Lietuviška vartojimo istorija | Response: 0

  

  Senamiestis jau nuo senų laikų yra išskirtinis Vilniaus rajonas, taipogi ir atiekų išvežimo reikalaujantis nestandartinio. Jis apima 74 kvartalus su 70-čia gatvių ir skersgatvių, 1487 pastatais, kurių bendras plotas – 1 497 000 m². Visi šie skersgatviai ir poros aukštų namai sujungti siauromis gatvelėmis, todėl ir konteinerių šalia bet kur neįrengsi. Dauguma jų stovi mažyčiuose kiemeliuose, pro kurių arkas vos telpa lengvieji automobiliai, ką jau kalbėti apie didelių gabaritų šiukšliavežę. Tad kokia šių gyventojų atliekų išvežimo specifika?

  Anksčiau, kai tik retas, kuris įsigydavo “Žiguli” automobilį, po senamiestį gyventojai vaikščiojo pėsčiomis. Komunalinių atliekų surinkėjai, atvykę pas šio rajono gyventojus duodavo garsinį signalą ir jie išbėgdavo su kibiriukais, kaip ir visur kitur.

  Dabar iš senamesčio atliekas vežėjai gali išgabenti tik po darbo valandų, dažnai ir naktį. Dieną ten zuja itin aktyvus eismas, tad visi automobiliai privalo važiuoti net nestabtelėdami. Jei kuris vienas jų sustoja nors minutei, už nugaros iškart nusidriekia ilga nepatenkintų skubėtojų virtinė. Tačiau ir naktį tas stabtelėjimas privalo būti greitas ir operatyvus. Todėl profesionalūs ir apmokyti vežėjai turi savo taktiką.

  Kol patyręs vairuotojas laviruoja siaurų gatvyčių labirintais, kurie apsnigti žiemos metu darosi dar sudėtingesni nei įprastai, krovikai sėdi šiukšliavežėje pasiruošę startui. Vos tik mašina sustoja prie reikiamo kiemelio, jie šoka lauk ir bėga prie vartų. Kadangi dauguma jų būna užrakinti, darbininkai lyg kokie “šventieji Petrai” turi raktų bei pultelių šusnį nuo visų reikalingų senamesčio kiemų, ar tai butų apartamentai prie Rotušės, ar gyvenamasis namas su vaizdu į Katedrą. Atsidarę vartus krovikai žaibo greičiu atveža konteinerį, iškrato jo turinį į šiukšliavežę ir vėl nustumia atgal į vietą.

  

  Trečius metus šį išskirtinį rajoną aptarnaujantis vairuotojas Virginijus pasakoja, kad dirbant senamiestyje naktimis atsitinka įvairiausių nuotykių. Būna, kad jaunimas po klubų sumąsto pasivėžinti šiukšliaveže ir užlipa ant krovėjų laiptelių, arba koks išgėręs žmogus kartais net kariasi į kabiną, neaišku pavairuoti ar pasišildyti, todėl p. Virginijus sako nei sekundei negalintis palikti tuščios, neužrakintos automobilio kabinos.

  Atliekos konteineriuose irgi parodo senamiesčio gyventojų pragyvenimo lygį. Pasak p. Virginijaus, šios teritorijos konteineriuose ar prie jų kaip niekur gausu televizorių, mikrobangų krosnelių ar kitos buitinės technikos. Gyventojai atsinaujina buitį dažniau ir gausiau, nei standartiniuose Vilniaus rajonuose.

  

  “Pinigų kartos” žurnalistai vieną vėlų šaltos žiemos vakarą kelias valandas pasivažinėję kartu su VSA šiukšliavežiais ir stebėję senamiesčio aptarnavimo specifiką, įsitikino, koks nelengvas jų darbas. O ir gyventojai ne visada būna supratingi. Esama tokių, kurie nuolat pyksta, skundžiasi atliekų išvežimo tvarka, naktimis girdimais garsais. Suprantame, kad iš tiesų girdisi iš konteinerio į šiukšliavežę verčiamos atliekos, bei didelio automobilio burzgiantis variklis, tačiau kaip atliekas galima būtų išvežti visiški be garso? Oro balionu? Kaip vyksta šis procesas, siūlome pasižiūrėti specialiame naktiniame reportaže.