Archive for the ‘Lietuviška vartojimo istorija’ Category

• Šiukšliavežių kovos su ankštais kiemais

  Date: 2012.02.14 | Category: Lietuviška vartojimo istorija | Response: 0

  

  “Būna, kad nepraleidžia, sako, kad skuba, mes juk irgi skubame…” – pasakojimą apie laviravimą siaurais daugiabučių rajonų kiemais pradeda VSA vairuotojas p. Kšyštofas.

  Laikui senus “Žigulius” ir “Volgas” iškeitus į aibę naujos kartos automobilių, pastarieji nugulė visų dar sovietmečiu statytų, tačiau tokiam transporto kiekiui tikrai nepritaikytų namų kiemus. Nors šiukšliavežių vairuotojai jau seniai pamiršo tuos laikus, kai kiemuose galėjo sukiotis, kaip atrakcionų mašinėlių trasose, tačiau net ir labai patyrusiam darbininkui kiekvieną kartą reikia akylai skaičiuoti centimetrus tarp automobilių, norint jų neužkliudyti. Žiemomis kelio dangai apsitraukus sniegu bei ledu ir pravažiavimui dar labiau susiaurėjus, tai tampa dar didesniu iššūkiu.

  “Reikia jausti automobilį” – apie vairuotojui reikalingas savybes kalba p. Kšyštofas.

  Šiukšliavežių darbo metu pasitaiko įvairiausių atvejų, kai reikia ne tik dirbti, bet ir būti socialiai atsakingiems. P. Kšyštofas pasakoja, jog būna, kad pastebi diena iš dienos toje pačioje vietoje ant pravažiavimo paliktą kokį seną automobilį ir supranta, kad jis apleistas. Tada tenka ir policiją iškviesti, kad nutemptų.

  Juk kai šiukšliavežė nepravažiuoja, šiukšlės vistiek privalo būti išvežtos. Tada krovikai iki jos konteinerius neša ant rankų bei pečių. O pilni prikrauti konteineriai gali sverti net nuo 200 kg. iki 300 kg. Matydamas, kad sunku, iš kabinos padėti krovikams tada lipa ir pats vairuotojas.

  Metai iš metų stebėdami automobilių srautus kiemuose, kad būtų kuo lengviau išlaviruoti, atliekų vežėjai pagal tai turi susidarę savo tvarkaraščius. Jie dirba dviem pamainomis: nuo 5 val. iki 14 val. ir nuo 14 val. iki 23 val. Ankstyvais rytais jie važinėja daugiau po ofisus, kol konteineriai dar nebūna užstatyti mašinomis, o dienomis ir vakarais – švarina gyvenamuosius rajonus.

  Ruošdami reportažą apie šiukšliavežių laviravimą kiemuose, “Pinigų kartos” žurnalistai lankėsi viename sudėtingiausių VSA aptarnaujamų maršrutų – Laisvės pr. 53A, 53B, 55 ir 55A ir kituose kaimyniniuose kiemuose. Pirmuoju adresu vairuotojas į apledijųsį kalną šiukšliavežę kasdieną turi įvairuoti atbulomis. Tuo pat metu už jos iš abiejų pusių jau pradeda rikiuotis nekantraujantys, namo grįžtantys arba išvykstantys gyventojai. Tokių ir panašių labirintų Vilniuje esama kur kas daugiau.

  Kaip VSA vyrukams sekėsi kiemų kliūtis įveikti tądien, kviečiame pasižiūrėti šiame reportaže.

• Sostinės centre esančių Šnipiškių laikas nepalietė

  Date: 2012.02.07 | Category: Lietuviška vartojimo istorija | Response: 0

  

  “Lietuviška vartojimo istorija” vis nagrinėja, kaip pasikeitė atliekų tvarkymas bei žmonių vartojimo įpročiai nuo senų laikų. Lygindami savo gyvenimo būdą džiaugiamės, kaip sparčiai pažengė pramonė, technologijos, įpročiai. Tačiau ir dabar yra dalykų, kurių laikas nepakeitė.

  Sostinėje yra išlikęs rajonas, kuris iki šiol gyvena be kanalizacijos ir vandentiekio. Tai Šnipiškės, esančios ne kur nors miesto užkampyje, o pačiame centre,  liaudiškai dėl to pramintos Šanchajumi. Šis rajonas užima 3 kv. km. ir turi apie 20 tūkst. įvairių tautybių gyventojų. Ten esama ir daugiabučių, ir architektūrinę vertę turinčių senų medinių namų, ir lūšnų, kurių namais nebepavadinsi.

  Įdomus, sutapimas, kad tuo pačiu metu Šnipiškių rajono gyventojų aktualijomis domėjomės ir mes, ir „Delfi“ žurnalistai. Tik pastarieji išsamiau gvildeno vandentiekio temą, o mes gilinomės į šių žmonių atliekų išvežimo ypatumus.

  Taigi, kaip bebūtų sunku įsivaizduoti, neturėdami kanalizacijos, kai kurie Šnipiškių gyventojai savo reikalus vis dar atlieka į kibriukus, o paskui neša ir supila į paplavų duobes bei konteinerius, arba naudojasi lauko tualetais.

  

  Tokių išpilamų atliekų vežimui VSA tik įsikūrusi turėjo pritaikiusi specialią sistemą.

  “Kaip ir anksčiau, taip ir dabar Vilniuje yra vietų, kur nėra kanalizacijos, pavyzdžiui Šnipiškėse. Anksčiau ten žmonės žiemą savo skysčius pildavo į konteinerius, kurie paskui užšaldavo. Todėl ten važinėjo speciali mašina, keisdavusi tuos konteinerius.” – pasakoja “Lietuviškos vartojimo istorijos” herojus p. Adolfas.

  “Savartyne buvo padaryta speciali vieta, kur tie konteineriai būdavo sustatomi. Ten buvo malkų ir reikėjo ugnį kūrent, tam, kad jie atitirptų ir darbuotojai galėtų iškraut.” – specifinio rajono atliekų tvarkymo ypatumus prisimena rubrikos herojus.

  

  Dabar šie Šnipiškių gyventojai savo kibiriukus pila į specialiai tam įrengtas paplavų duobes. Bendrovės arba UAB “Šnipiškių ūkis” direktorius Alvydas Sabalys pasakoja, kad nesant name vandentiekio tinklų, gyventojams yra sudarytos sąlygos naudoti vandenį iš miesto vandens tinklų jį gaunant  iš įrengtos stacionarios vandens kolonėlės. “Tokiuose namuose, kaip Kalvarijų g. 38, Krokuvos g. 39, 53, Giedraičių g. 42, gyventojams yra įrengta paplavų duobė (pilamos skystos buitinės atliekos) ir lauko tualetas, iš kurių nuotekos yra šalinamos hidrodinamine mašina”, – teigė jis.

  

  Tačiau pasitaiko ir tokių gyventojų, kurie šiam reikalui naudoja bendruosius buitinių atliekų konteinerius, kurie paskui keliauja į savartyną. P. Adolfas pripažįsta, kad po tokius konteinerius net benamiai vengia raustis. O štai atliekų vežėjams tai yra darbas, kurį būtina atlikti.

  Kodėl Šnipiškių gyventojai visgi nekeičia savo gyvenamosios vietos? – paklausėme p. A. Sabalio. Juk sostinės centre esanti jų nuosavybė yra brangi ir už tuos pinigus jie galėtų gyventi patogiai, kaip dauguma vilniečių.

  “Viskas priklauso nuo pačių gyventojų noro pakeisti gyvenimo kokybę. Deja, noras atsiremia į kiekvieno gyventojo gaunamas pajamas, kurios dažnai neleidžia daryti reikalingų žingsnių įsirengiant nuosavą vandentiekio ir kanalizacijos sistemas. – teigia A. Sabalys, pridurdamas, – Šnipiškėse yra gyventojų, kurie necivilizuotas sąlygas pasikeitė: įsirengė individualią nuotekų sistemą arba prisijungė prie miesto nuotekų tinklų.”

  P. A. Sabalys šią situaciją vertina kaip itin blogą ir nedarančią garbės Vilniui kaip Lietuvos sostinei. “Geografine miesto padėtimi tai turėtų būti prestižinis rajonas. Manau, kad šią problemą reikėtų spręsti miesto mąstu.” – sako jis. A. Sabalys pabrėžia, jog iniciatyva turi priklausyti gyventojams, padedant pastatų administratoriams ir miesto savivaldybei. Kadangi visos šios šalys yra suinteresuotos Šnipiškių sutvarkymu, Vilniaus miestui augant ir vystantis anksčiau ar vėliau laiką vytis ir atnaujinti savo veidą bus priverstas ir šis ypatingas rajonas.

  

  

  

  

  

  

• Šiukšliavežė senamiestyje naktimis virsta jaunimo atrakcija

  Date: 2012.02.07 | Category: Lietuviška vartojimo istorija | Response: 0

  

  Senamiestis jau nuo senų laikų yra išskirtinis Vilniaus rajonas, taipogi ir atiekų išvežimo reikalaujantis nestandartinio. Jis apima 74 kvartalus su 70-čia gatvių ir skersgatvių, 1487 pastatais, kurių bendras plotas – 1 497 000 m². Visi šie skersgatviai ir poros aukštų namai sujungti siauromis gatvelėmis, todėl ir konteinerių šalia bet kur neįrengsi. Dauguma jų stovi mažyčiuose kiemeliuose, pro kurių arkas vos telpa lengvieji automobiliai, ką jau kalbėti apie didelių gabaritų šiukšliavežę. Tad kokia šių gyventojų atliekų išvežimo specifika?

  Anksčiau, kai tik retas, kuris įsigydavo “Žiguli” automobilį, po senamiestį gyventojai vaikščiojo pėsčiomis. Komunalinių atliekų surinkėjai, atvykę pas šio rajono gyventojus duodavo garsinį signalą ir jie išbėgdavo su kibiriukais, kaip ir visur kitur.

  Dabar iš senamesčio atliekas vežėjai gali išgabenti tik po darbo valandų, dažnai ir naktį. Dieną ten zuja itin aktyvus eismas, tad visi automobiliai privalo važiuoti net nestabtelėdami. Jei kuris vienas jų sustoja nors minutei, už nugaros iškart nusidriekia ilga nepatenkintų skubėtojų virtinė. Tačiau ir naktį tas stabtelėjimas privalo būti greitas ir operatyvus. Todėl profesionalūs ir apmokyti vežėjai turi savo taktiką.

  Kol patyręs vairuotojas laviruoja siaurų gatvyčių labirintais, kurie apsnigti žiemos metu darosi dar sudėtingesni nei įprastai, krovikai sėdi šiukšliavežėje pasiruošę startui. Vos tik mašina sustoja prie reikiamo kiemelio, jie šoka lauk ir bėga prie vartų. Kadangi dauguma jų būna užrakinti, darbininkai lyg kokie “šventieji Petrai” turi raktų bei pultelių šusnį nuo visų reikalingų senamesčio kiemų, ar tai butų apartamentai prie Rotušės, ar gyvenamasis namas su vaizdu į Katedrą. Atsidarę vartus krovikai žaibo greičiu atveža konteinerį, iškrato jo turinį į šiukšliavežę ir vėl nustumia atgal į vietą.

  

  Trečius metus šį išskirtinį rajoną aptarnaujantis vairuotojas Virginijus pasakoja, kad dirbant senamiestyje naktimis atsitinka įvairiausių nuotykių. Būna, kad jaunimas po klubų sumąsto pasivėžinti šiukšliaveže ir užlipa ant krovėjų laiptelių, arba koks išgėręs žmogus kartais net kariasi į kabiną, neaišku pavairuoti ar pasišildyti, todėl p. Virginijus sako nei sekundei negalintis palikti tuščios, neužrakintos automobilio kabinos.

  Atliekos konteineriuose irgi parodo senamiesčio gyventojų pragyvenimo lygį. Pasak p. Virginijaus, šios teritorijos konteineriuose ar prie jų kaip niekur gausu televizorių, mikrobangų krosnelių ar kitos buitinės technikos. Gyventojai atsinaujina buitį dažniau ir gausiau, nei standartiniuose Vilniaus rajonuose.

  

  “Pinigų kartos” žurnalistai vieną vėlų šaltos žiemos vakarą kelias valandas pasivažinėję kartu su VSA šiukšliavežiais ir stebėję senamiesčio aptarnavimo specifiką, įsitikino, koks nelengvas jų darbas. O ir gyventojai ne visada būna supratingi. Esama tokių, kurie nuolat pyksta, skundžiasi atliekų išvežimo tvarka, naktimis girdimais garsais. Suprantame, kad iš tiesų girdisi iš konteinerio į šiukšliavežę verčiamos atliekos, bei didelio automobilio burzgiantis variklis, tačiau kaip atliekas galima būtų išvežti visiški be garso? Oro balionu? Kaip vyksta šis procesas, siūlome pasižiūrėti specialiame naktiniame reportaže.

• Leninas ant sienos, dokumento kopija per “kalkę”

  Date: 2012.01.24 | Category: Lietuviška vartojimo istorija | Response: 0

  

  Šį kartą “Lietuviška vartojimo istorija” savo dėmesį nutarė skirti ne vartojimui anais laikais ir dabar, o biurų interjerui, jų apstatymui . Pasirausus po atliekų vežėjo VSA darbuotojo p. Adolfo nuotraukų archyvą galima rasti ne tik senųjų šiukšliavežių ar kitos technikos nuotraukų, čia galima rasti daug žmonių veidų, daug švenčių, įvairių renginių, patalpų apipavidalinimo vaizdų. Žinoma, veidai nuotraukose mums nieko nesako, tačiau aplinka gali daug ką papasakoti.

  Garsiai tarškanti spausdinimo mašinėlė

  Šiais laikais, dirbame moderniai įrengtuose dangoraižių kabinetuose, nuo ryto barškam nešiojamų kompiuterių klaviatūromis, dokumentus mums gamina lazeriniai spausdintuvai. Sąskaitos ir tos – elektroninės, neteršiančios gamtos. Dokumentų archyvus vis dažniau laikome kokiuose tai “klauduose”, savo darbus planuojamės “Ceremuose” ir dar kaži kokių prigalvojome išmaniųjų aparatų, kurie mums leidžia nuo darbų neatitrūkti ir namuose, ir savaitgaliais, ir kai sergam, ir kai atostogaujam.

  Žodžiu, viskas labai modernu, viskas greitai ir operatyviai.

  “Anais laikai buvo daugiau romantikos, – juokauja p. Adolfas. – mūsų sekretorė, jei tik padarydavo kokią reikšmingą klaidą dokumente, imdavo kitą lapą ir vėl iš naujo garsiai tarškėdavo ta mašinėle”.

  Reikia dokumento keliomis kopijomis? Imat “kalkę” ar kelias, štai Jums ir prašom – kopija. Reikia dokumentus surišti? Imat ylą, bedat skyles, imat storą adatą su kaproniniu siūlu ir rišat.

  Pramogos ir susirinkimai su Leninu priešakyje

  

  Ar pamenat tas Lenino galvas ant visų sienų “aktų salėse”, susirinkimų ar vadovų kabinetuose? Nesvarbu kokia įstaiga: vaikų darželis, mokykla, darbovietė Lenino prospekte (dabar Gedimino prospektas) ar komunalinių paslaugų organizacija VSA.

  Šiais laikais ne tik, kad nebeturim Leninų, mažos įmonės neturi ir posėdžių kabinetų.:)  Didesnės – posėdžių kabinetus turi, bet “aktų salės” – ne. Apie sales su amfiteatrais ir balkonais jau nėr kalbos, apie įstaigos profsajungų valdomas poilsiavietes prie ežerų bei Baltijos jūros irgi nekalbėsim.

  

  “Įmonė pastate turėjo labai gražią salę, kurią net pagyrė pasirodyti atvykęs Maskvos satyros teatro aktorius Spartak Mišulin. Šioje nuotraukoje matosi dar kietos, bet vėliau buvo įrengtos minkštos kėdės, puošnūs balkonai.” – rodydamas nuotraukas pasakoja VSA buvęs darbuotojas p. Adolfas.

  “Dirbome dideliame pastate su čia veikiančia įmonės valgykla, sporto sale”, – sako p. Adofas. – Tačiau valdžia rūpinosi ne tik mūsų maitinimu, fiziniu aktyvumu, bet ir teisinga politine orientacija – darbas be nuolatinių agitacinių kompanijos susirinkimų buvo neįsivaizduojamas”.

  

  

  Tokių dalykų, kaip pietūs mieste pasirinktoje kavinukėje ir platus meniu pasirinkimas, tada nebuvo. Visi tiksliai kaip laikrodis nustatytu laiku savo valgykloje valgė tarybines dešreles su juoda duona bei burokėlių salotomis ir gėrė visą dieną kaitinamą saldintą arbatą.

  Menininkas vietoj rinkodaros ir viešųjų ryšių

  Tiesa, nepamirškim ir interjero temos. Tik negalvokit, kad interjeras yra šių laikų atradimas, sovietiniais laikais jis irgi buvo, kaip, kad buvo ir dizaineriai.

  1961 m. Sovietų Sąjungoje užgimė judėjimas pavadinimu “Dailę buičiai”, tuo metu, beje, Lietuvoje (Vilniaus dailės akademijoje) atsirado ir pirmoji dizaino studijų programa. Šis judėjimas ir naujoji mokslo sritis tapo postūmiu sovietinio interjero permainoms. Tai liudija ir ilgamečio VSA darbuotojo pasakojimai bei išlikusios autentiškos nuotraukos.

  Pasak p. Adolfo, įmonės apipavidalinimui buvo skiriamas didelis dėmesys.

  “Įmonė turėjo menininko etatą. Žmogus, dirbantis šiose pareigose rašydavo tekstus, kurdavo piešinius, plakatus. Viskas vienaip ar kitaip tūrėjo perteikti profsąjungų, komunistų partijos poziciją”, – pasakoja jis.

  “Buvo įrengtos garbės lentos, ant kurių kabindavo nusipelniusių žmonių nuotraukas, rašydavo jų vardus ir pavardes, darbo vietose būdavo paruošti stendai, kuriuose buvo aiškinama kaip padaryti vieną ar kitą užduotį pagal įvairiausius rodiklius, – prisimena pašnekovas. – Gerai pamenu, visokius skelbiamus partijos socialinius įsipareigojimus, būdavo truputį juokinga, nes juos nuolat keisdavo”.

  

  

  

  Akivaizdu, kad samdomas menininkas kūrybinės laisvės turėjo nedaug. Be neutralių raštų dažniausiai buvo piešiami Lenino atvaizdai, kuriamos socialistinės agitacijos. Taip buvo stengiamasi kiekvienam įdiegti tų laikų ideologiją. Tokiomis nuotraukomis ir šūkiais darbuotojams buvo brukama nenuginčijama ir teisinga valdžios nuomonė.

  “Šefuoti” buvo privaloma

  

  Įdomu ir tai, kad anksčiau kiekvienai didesnei įmonei būdavo priskiriama kokia nors mokykla, kurią jie turėjo remti, rūpintis.

  “Sovietų laikais kiekviena įmonė turėjo šefuoti kokią nors mokyklą. Tad, VSA bendradarbiavo su Vilniaus 19-a vidurine mokykla (dabar vadinasi Sirokomlės mokykla). Mes moksleiviams nemokamai išskirdavome autobusą jų ekskursijoms, pirkdavome kanceliarinių prekių ar dar ko nors pagal mokyklos poreikius. Už tokį šefavimą mokylos pionieriai švenčių progomis atsilygindavo koncertais” – kalba p. Adolfas.

  Lietuvai atgavus nepriklausomybę pionierių koncertai baigėsi, krito Lenino galvos, garbės lentos ir propogandiniai šūkiai, atsirado erdvės nuoširdžiai kūrybai.

  Visgi sunaudojamo popieriaus kalnai užaugo būtent šiais laikais. Apie jo perdirbimo svarbą jau kalbėjome ankstesnėje “Lietuviškos vartojimo istorijos” dalyje. VSA tam turi paruošusi specialias popieriaus atliekoms rūšiuoti skirtas dėžutes. Ar Jūsų įmonė taupiai naudoja biuro popierių, kaip su tuo tvarkosi kiti ofisai?

  

  

  

  

• Nuo gatvių šlavėjų iki begarsių vakuuminių valytuvų

  Date: 2012.01.20 | Category: Lietuviška vartojimo istorija | Response: 1

  

  Pagaliau sulaukus sniego ir užpusčius kelius bei takelius gatvių teritorijų valymas tapo aktualesnis nei iki šiol. Kol modernios mašinos braukia sniegą nuo kelių ir barsto juos smėliu ar druska, prisiminkime, kaip šis procesas vyko anksčiau.

  “Lietuviškos vartojimo istorijos” herojus p. Adolfas, pas mus išdirbęs 30 m. pasakoja: “Sovietiniais laikais mums priklausė tvarkyti visą miestą. Turėjome virš 800 etatų rankinio valymo komandą, ir automatinius barstytuvus. Taip pat patys visai Lietuvai gaminome sniego valytuvus su kaproniniais šepečiais.”

  

  

  Tokie barstytuvai gelbėjo žmones ir mašinas gatvėse nuo slidžios dangos. Sovietų Sąjungoje populiarių žigulių ir zaporožiečių vairuotojai tik gerai pabarsčius takus galėjo išsiruošti į keliones.

  Daugėjant automobilių ir keičiant kelių dangą į geresnę su laiku atrirado kur kas inovatyvesni gatvių valymo sprendimai. Šiandien kai beveik kiekviena šeima turi bent po vieną automobilį, o daugiabučių kiemuose sunkiai berandama vieta jam pastatyti, žiemą gatvėse saugios vairavimo sąlygos ypač svarbios. Todėl paprastą smėlį ar druską pakeitė specialus mišinys, kuris yra paruoštas taip, kad ištirpdytų susidariusį ledą ir neleistų jam sustingti, tačiau nekenktų kelių ar takų dangai. Tokį mišinį dabar naudojame ir mes.

  Nors kai kurie su nekantrumu jau laukiame šiltesnio meto ir nutirpusio sniego, tačiau pasibaigus žiemai gatvėse visai nenorime išvysti pravažiuoti trukdančių likusių smėlio krūvų. Vos tik pakilus termometro stulpeliui ir sniegui nutirpus mes ir kiti aplinkos tvarkytojai į darbą paleidžiame gatvių valymo automobilius ir imame šluoti gatves.

  P. Adolfas prisimena: “Prie bordiūrų pavasarį likdavo labai daug smėlio. Tam mes turėjom savivartį į kurį jį pakraudavom. Turėjome specialius konteinerius, į kuriuos šlavėjai pildavo nuo gatvių sušluotą smėlį. Taip pat turėjome ir mašinas, kurios automatiškai smėlį, lapus, šukes šluodavo į save.”

  

  

  Tais laikais rankiniu būdu reikėjo plauti ne tik gatves, bet ir pačias mašinas.

  “Gatvių laistymui reikėjo 20 mašinų dieną ir 20 naktį. Mašinas turėjom plauti net lyjant lietui. Neduok dieve, nors vienos trūksta, jau valdžia priekaištauja, – kalba p. Adolfas. – Tokios gatvių laistymo mašinos buvo skolinamos ir apželdinimo trestui. Jie laistė medžius, gėles, gazonus.”

  

  Dabar technologijoms stipriai pažengus į priekį gatvės yra valomos naujų manevringų vakuuminių automobilių pagalba. Ko gero nei vienas miesto gyventojas nenorėtų po savo langais ilgai klausytis kriokiančio gatvių valytuvo variklio. Užtat šie begarsiai automobiliai per valandą išvalo net 11 tūkst. kv. m., nepriekaištingai surinkdami visą pakeliui pasitaikiusį purvą, dulkes, nuorūkas bei kitas šiukšles. Jie tinkami valyti ne tik miesto gatves, bet ir pėsčiųjų takus, trinkelėmis grįstas aikštes, parkų takus, daugiaaukščius parkingus ar turgavietes. Tokius automobilius mums prieš 50 m. būtų buvę sunku net įsivaizduoti.
  

  

  

   

• VSA darbuotojas p. Adofas: Tuomet vežėme ir sužeistuosius, ir žuvusius laisvės gynėjus

  Date: 2012.01.13 | Category: Lietuviška vartojimo istorija | Response: 0

  1991 m. sausio 13 d. į Lietuvos atmintį įsispaudė visam gyvenimui, ypač tiems, kurie tuose įvykiuose dalyvavo. Tą naktį sovietų kariniai daliniai negailestingai šturmavo Vilniaus televizijos bokštą bei radijo ir televizijos komiteto pastatą.

  Iki lemtingos nakties 3 paras lietuviai kantriai budėjo, apjuosę televizijos bokštą. Į pagalbą gynybinei sienai statyti gyventojai ir darbo organizacijos pasitelkė įvairias priemones, rikiavo savo turimas transporto priemones, statybinės organizacijos vežė betoninius blokus, armatūras. Su savo didžiaisiais automobiliais stovėjo ir VSA (tuo metu vadinosi “Specialusis Vilniaus autotransportas”) darbuotojai.

  Nors tuometinis VSA kolonos viršininkas dvejojo ar leisti darbuotojams su specialiuoju transportu vykti prie bokšto ir dalyvauti sudarant apsauginę juostą, visgi kiek vėliau leidimas buvo gautas, todėl netrukus prie bokšto pajudėjo ir šiukšliavežės, gatvių šlavimo bei laistymo mašinos.

  

  

  “Šturmo metu sovietų kariai įsakė žmonėms automobilius patraukti, bet niekas transporto nepajudino iš vietos, o žmonės ryžtingai stovėjo susikibę už rankų, – prisimena p. Adofas, ilgametis VSA darbuotojas. – Tikėdamiesi juos palaužti sovietai šaudydami įvairavo tankus tiesiai į gyvą minią ant žmonių ir mašinų”.

  Tuomet, sovietiniais laikais, viena iš VSA funkcijų buvo ir mirusiujų kūnų pervežimas. “Šiems tikslams buvo specialūs automobiliai, kuriais tą sausio 13-ios naktį iš 1-os tarybinės poliklinikos VSA vairuotojai pervežė 5 žuvusius laisvės gynėjus, taip pat vežėme ir sužeistuosius,” – graudinosi p. Adolfas. Keletas tą naktį dirbusių vairuotojų iki šiol dirba VSA kompanijoje.

  “Pamenu, kaip tą naktį prie bokšto vienas vairuotojas, stovėjęs ant VSA automobilio kapoto nuo tanko smūgio į automobilį nulėkė 20 m. šalin ir buvo itin sunkiai sužeistas. Per tą išpuolį nukentėjo daug žmonių, daug žalos pridaryta ir mūsų mašinoms”, – pasakoja p. Adolfas.

  

  Sausio 13-osios naktį vienas iš didžiųjų automobilių buvo pervažiuotas tanko ir visiškai suplotas. “Buvo suplotas kaip blynas… po visų įvykių nugabenome jį į VSA teritoriją. Visą mėnesį žurnalistai važavo fotografuoti mašinos.” – sakė pašnekovas.

  

  Dabar, nors ir prabėgus 21-eriems metams nuo kruvinųjų įvykių, daugybė žmonių mena tą dieną taip, lyg ji vyko visai neseniai. Daugybė žmonių dalyvavo tuose įvykiuose, daugybė organizacijų (tuomet pavaldžių Sovietų Sajungos centrinėms organizacijoms) nepabijojo remti mūsų tautos Sąjūdį viskuo ką turėjo ir kuo galėjo. Kaži kaip būtų šiais laikais?

  P. Adolfo pasakojimą žiūrėkite specialiame Pinigų kartos reportaže.

• Stiklas: priduodam, rūšiuojam ar metam į pamiškę?

  Date: 2012.01.05 | Category: Lietuviška vartojimo istorija | Response: 1

  Ką tik pasitikome Naujuosius metus, šventę, kurios, ko gero, daugelis neįsivaizduoja be taurės šampano. Po jų konteineriai, o deja ir gatvės akivaizdžiai prisipildė didesne dalimi stiklo taros. Todėl šią “Lietuviškos vartojimo istorijos” temą skiriame stiklui ir jo rūšiavimo ypatybėms papasakoti.

  Gaminti stiklą pradėjo egiptiečiai

  Interneto enciklopedijoje rašoma, kad pirmąją stiklo dirbtuvę archeologai rado Tel el Amarnoje (Egipte), 1370 m. pr. m. e. Pasirodo  jau senovės egptiečiai skyrė didelį dėmesį butelių formai, darydami juos žmogaus ar kokios nors daržovės formos. O Kryžiaus žygių metu, stiklo gaminių gamyba atkeliavo ir į Europą.

  Taip stiklo gaminių tradicijos pasiekė ir Lietuvą. Archeologiniai tyrimai liudija, jog Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje stiklas buvo lydomas jau XI – XIII a. 1547 m. Didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas suteikė privilegiją Vilniuje steigti stiklo manufaktūrą ir prekiauti stiklo dirbiniais. Tai buvo buvo pirmoji Lietuvos valstybėje stiklo manufaktūra, davusi pradžią kurtis kitoms. Netgi manoma, kad tai seniausia Lietuvos pramonės šaka, kurios atsiradimas užfiksuotas istoriniuose šaltiniuose.

  Tobulėjant stiklo pramonei, buvo atrasta ir kaip išgauti spalvotą stiklą. Žalias, mėlynas ar rudas stiklas gaminamas pridedant į stiklo žaliavos mišinį atitinkamo metalo oksido.

  Sovietiniais laikais stiklinė tara buvo viena pagrindinių priemonių laikyti maisto gaminiams. Pienas, grietinė ir dauguma kitų produktų buvo pilami būtent į stiklinius indus. Tuo pačiu susiformavo ir antrinio jų panaudojimo tradicijos. Vienus indus, pavyzdžiui stiklainius, žmonės išplaudavo ir supildavo naujas uogienes, o kitus, taip lengvai namų buityje nepritaikomus, tokius kaip buteliai nuo gėrimų, nešdavo į taros supirktuves.

  Matyt, dauguma atsimenat kaip būdami vaikais iškraustydavome tėvelio sandėliuką, susirinkdavome butelius ir temdavome juos į taros supirktuvę. O už gautas kapeikas ir rublius prisipirdavome “Paršiuko Čiuko” ir dar kaži kokių saldainių ar lipdukų su mašinytėm.

  Bet net ir tada tas stiklas keliaudavo arba į gamyklas, kur tuos butelius plaudavo ir dezinfikuodavo ir vėl gėrimėlio pripildavo, arba į stiklo perlydymo gamyklas. Juk visi gerai žinome, kad tuos žalius butelius nuo šampano gamina būtent iš perdirbto (perlydyto) stiklo.

  

  

  Stiklo taros gausa skatina antrinį jo naudojimą

  Nors dabar maisto pakuotėms dažniau naudojamas plastikas, tačiau smarkiai išaugęs vartojimas ir gaminių įvairovė nesumažino stiklo taros poreikio. O stiklinių indų patogumo džiaugsmą pakeitė nerimas, kad ne visi žmonės suvokia, kaip elgtis su nebereikalingais ar sudužusiais stiklo gaminiais, bei neatsakingai išmestų jų daroma žala gamtai.

  Tiek gamtoje, tiek mieste galima aptikti didelius stiklo butelių ar jų duženų kiekius. Tokios atliekos ypač pavojingos žmonėms ir gyvūnams, kurie lengvai gali susižaloti. Be kita ko, stiklas gamtoje suyra tik per 900 m. Todėl nepaprastai svarbu tinkamai pasirūpinti tolimesniu nebereikalingų stiklo pakuočių ir gaminių likimu.

  Butelius, tinkamus naudoti antrą (trečią, o gal ir ketvirtą) kartą priima prekybos centrai ar taros supirktuvės. Taip žmogus gali atgauti už tarą sumokėtus pinigus.

  Kitą, sudužusią ar supirkimui netinkančią, stiklo tarą privalu mesti į stiklui skirtus rūšiavimo konteinerius. Iš jų mes ar kiti atliekų vežėjai, surinktą stiklą priduoda į gamyklas, kurios jį išrūšiuoja ir perlydo į naujus gaminius. Taip išvengiama sunkiai yrančių atliekų savartynuose.

  Vieni tvarkingai rūšiuoja, kiti varto konteinerius ir uždarbiauja

  Reikia pastebėti, jog mūsų šalyje egzistuoja ir stiklo dūžio supirkimo punktai. Mes su kitais atliekų vežėjais vienbalsiai sutariam, jog šių punktų atsiradimas paskatino asocialius asmenis niokoti (laužyti, deginti) spalvotus konteinerius bei išrinkti tinkamą pridavimui žaliavą.

  “Jei šie žmonės stiklinius butelius rinktų iš pievų, miškų, parkų tuomet galėtume sakyti, kad jie tikrai daro gerą darbą ir dar tokių būdu užsidirba, - sako Jūratė Antanaitytė-Voldemarienė, mūsų atstovė spaudai. – Tačiau, kai dėl šio uždarbio yra sugadinami konteineriai, užteršiama aplinka aplink juos, tuomet tai didelė žala konteinerių prižiūrėtojui, atliekų tvarkytojui, teritorijos valytojui ir beabejo tos vietos gyventojams”.

  

  Stiklo rūšiavimo pagrindai

  Šios šventės – gera proga pradėti rūšiuoti stiklą. Šiuo metu jo tikrai itin daug, tad būtinai paeksperimentuokite ir paskaičiuokite, kiek prirūšiuosite.

  Taigi, prieš išmesdami bet kokią stiklinę tarą nepatingėkite ją paskalauti, ypač jei toje taroje buvo kas nors riebaus (aliejaus, grietinės, majonezo).

  Metalinius žiedelius ir kamštelius perdirbimo gamykose atsijos magneto pagalba, o visos popierinės etiketės lydant stiklą sudegs ir suirs, tad didelės būtinybės jas nulupti tikrai nėra.

  Atkreipkite dėmesį, kad į stiklo konteinerius negalima mesti porceliano, krištolo, keramikos šukių, elektros lempučių.

  Na, o kaip vyksta stiklo perdirbimo procesas, siūlome pažiūrėti šiame reportaže.

• Švenčių proga daugiau šiukšlių

  Date: 2011.12.30 | Category: Lietuviška vartojimo istorija | Response: 0

  

  Kaip žinia, šiukšlių kiekiai šiam pasaulyje yra tiesiogiai susiję su vartojimu. Ne išimtis ir Lietuva. Per šventes vartojame daugiau, perkame daugiau maisto produktų, ir žinoma dovanų sau ir kitiems.

  Prekybos centrai kasmet giriasi, kaip gruodžio mėnėsiais žmonės aktyviai perka įvairiausią buitinę techniką, žaislus, žaidimus, žiemos sporto inventorių, na ir žinoma, daug silkės, žuvies, kučiukų ir kitokių maisto gėrybių.

  Prekybos centrai daugiau parduoda, mes surenkame daugiau šiukšlių.

  

  Mes paskaičiavome, kad kiekvienų metų gruodžio mėnesiais surenkame dešimtadaliu buitinių atliekų daugiau nei lapkričio mėnesiais. “Šiemet tendencija ta pati”, - sako Jūratė Antanaitytė-Voldemarienė, mūsų atstovė spaudai.

  Tačiau visai kitokia situacija yra su rūšiuojamomis atliekoms: popieriumi, plastiku ir stiklu. Ypatingai dėmesį traukia stiklo taros kiekio augimas. Gruodžio mėnesį stiklo taros iš spalvotų rūšiavimo konteinerių surenkame net 40 proc. daugiau nei lapkričio mėnesį. “Plastiko ir popieriaus pakuotės kiekiai taip pat didėja (apie 5-10 proc.), tačiau ne taip žymiai, kaip stiklo”, - sako Jūratė Antanaitytė-Voldemarienė.

  Apie tai galėsite pažiūrėti „Pinigų kartos“ parengtame reportaže, kurį befilmuojant paaiškėjo, kad švenčių proga žmonės į rūšiavimo konteinerius linkę gausiai mesti ne tik spalvotiems konteineriams skirtas atliekas, bet ir likučius nuo šventinio stalo.

  “Šia prasme didžiosios žiemos šventės niekuo neypatingos, jei po Šv. Velykų rūšiavimo konteineriuose randame kiaušinių ir visokių žaislinių zuikučių, vasarą - praėjusio sezono bulvių, rudenį - lapų, po Vėlinių - plastikinių gėlių ar indelių nuo žvakių, tai po Šv. Kalėdų – pasibaigusio galiojimo šokoladinių Advento kalendorių, pyragų, sausainių, eglutės papuošimų, žaisliukų, dovanų pakavimo popieriaus”, - vardina mūsų atstovė.

  Tokie štai lietuviški šventinio šiukšlinimo pastebėjimai. Ta proga norisi mums visiems palinkėti, kad 2012 m. rūšiuotume atsakingiau, nebemestume maisto ar kitokių netinkamų atliekų į rūšiavimo konteinerius, o štai rūšiavimui tinkamų pakuočių nebemestume į buitinių atliekų konteinerius. Būkime žalesni, mylėkime ir gerbkime mus supančią aplinką.

• Lietuviški maisto atliekų rūšiavimo ypatumai

  Date: 2011.12.19 | Category: Lietuviška vartojimo istorija | Response: 1

  

  Artėjant šventėms ir persivalgymo galimybėms, šioje “Lietuviškos vartojimo istorijos” temoje pakalbėsime apie maisto rūšiavimą. Atrodytų kas Lietuvoje gali rūšiuoši maistą, na nebent mano močiutė kaime – kas liko nuo stalo padalina kačiukams, šuniukams, vištoms ir paršiukams, o jau ko jie nebevalgo į duobę arba komposto dėžę supila.

  Tačiau, kad ir kaip viskas atrodytų iš pirmo žvilgsnio, Lietuvoje maisto atliekų perdirbimas vykdomas jau dešimtmečiais.

  “Maisto atliekos buvo surenkamos dar 1983 m., – pasakoja ilgametis UAB ”VSA” darbuotojas ir mūsų istorijos herojus p. Adolfas – Tuo metu Rytų Vokietijoje gamindavo tokius multikarus – nedideles mašinėles. VSA buvo gavusi tokių mašinelių ir, sulaukusi skambučio iš valgyklų, restoranų, kitų organizacijų, važiuodavo rinkti pasenusių arba kitaip nebetinkamo maisto atliekų gyvulių pašarui.”

  Ir nors Sovietų Sąjungos laikais masinio maisto atliekų rūšiavimo nebuvo (kaip ir dabar), tačiau perdirbtų atliekų panaudojimo naudą žmonės jau įžvelgė.

  Tai, ką mes vadiname maisto atliekomis, oficialiai tūrėtume vadinti biologiškai skaidžiomis (biodegraduojančiomis) atliekomis, o tai yra bet kokios organinės atliekos, kurios gali būti suskaidytos aerobiniu (dalyvaujant deguoniui) ar anaerobiniu (bedeguoniu) būdu. Buitinių-komunalinių atliekų sraute jas sudaro sodo atliekos, užterštas ar netinkamai perdirbtas popierius ir kartonas, skystos ir kietos maisto produktų atliekos.

  Perdirbtos biodegraduojančios atliekos gali virsti puikiomis trąšomis, o pūdant jas anaerobiniu būdu, gaminamos biodujos, be to, išvengiama sąvartynuose pūvančių atliekų aplinkai daromos žalos.

  Nerūšiuotos biologiškai skaidžios atliekos bedeguonėje sąvartynų aplinkoje tampa šiltnamio efektą sukeliančių metano dujų šaltiniu. Maža to, išskirdamos kenksmingas medžiagas, teršia dirvožemį ir vandenį. Vien dėl šių priežasčių maisto atliekas reiktų pradėti rūšiuoši masiškai.

  Šiuo metu įstatymai įpareigoja šias atliekas rūšiuoti tik maisto pramonės dalyvius: maisto gamybos įmones, prekybos centrus, kavines, restoranus. Tačiau daugiabučių ar privačių namų gyventojams tokio įpareigojimo nėra, žinoma nėra ir tam reikalingos infrastruktūros.

  UAB “VSA” duomenimis, buitinėse atliekose, surenkamose iš daugiabučių namų apie 44 proc. sudaro biodegraduojančios atliekos, kurios, deja, bet nukeliauja į savartynus. Privačių namų gyventojai ar sodininkai dažnai būna įsirengę komposto dėžes, todėl jų sukaupiamose buitinėse atliekose biodegraduojančių atliekų yra mažiau.

  Kaip vyksta maisto atliekų surinkimas ir perdirbimas iš maisto gamybos ar prekybos įmonių mums sutiko papasakoti Lietuvos biodegraduojančių atliekų tvarkytojų asociacijos narės, UAB “Biodegra” komercijos direktorius Aleksandras Kiseliovas.

  “Mes patys arba atliekų vežėjai, tokie kaip VSA, surenkame maisto atliekas iš jų turėtojų”, – pasakoja Aleksandras Kiseliovas. Pirminis biodegraduojančių atliekų rūšiavimas vyksta pačiose jų susidarymo vietose. Šios atliekos iš esmės būna dviejų rūšių: gyvūninės kilmės arba augalinės. Aliejai taip pat skaidomi pagal šį principą (gyvūninės kilmės riebalai arba augalinės).

  “Gyvūninės kilmės atliekos – tai įvairūs mėsos, žuvies, pieno produktai, taip pat kiaušiniai, – vardina A. Kiseliovas – Augalinės – daržovės, vaisiai, medžiai, lapai, šakos”.

  

  

  Taigi, restoranuose, viešbučiuose ir kitose maisto gamyba užsiimančiose įmonėse stovi paženklinti konteineriai, nurodantys kokios kilmės produktus į kurį reikia mesti.

  Kai taip surūšiuotos atliekos atkeliauja į antrinio rūšiavimo ir perdirbimo bazę, bendrovės “Biodegra” darbuotojai kruopščiai viską perrenka.

  Gyvūninės kilmės atliekos yra išpakuojamos (jei to reikia), smulkinamos, pasterizuojamos. Perdirbant šias atliekas taikomi labai griežti reikalavimai.

  P. Aleksandras pasakoja, kad jei pas juos iš prekybos centrų atkeliauja, pavyzdžiui, morkų salotos su majonezu, šios jau rūšiuojamos ir perdirbamos kaip gyvūninės kilmės produktas. Taip yra dėl salotų sudėtyje esančio majonezo. “Taisyklė paprasta – jei gaminio sudėtyje yra bent viena dalis gyvūninės kilmės produkto, šiam perdirbti taikomi griežčiausi reikalavimai”, – akcentuoja specialistas.

  Sumaišius su struktūrine medžiaga (medžių lapais, smulkiomis šakomis, žolėmis, popieriumi, kartonu) iš augalinių ir gyvūninių atliekų yra gaminamas kompostas.
  

  Kompostavimo metu visos masės temperatūra savaime pakyla, tai galima jausti tiesiog pridėjus ranką. Susidarančio karščio dėka žūsta piktžolių sėklos bei kiti pavojingi organizmai. Gaminant kompostą būtina ji maišyti, tam kad į jį patektų daugiau oro.

  

  Galutinis produktas (kompostas) gaunamas maždaug per pusę metų. Tuomet jis yra sijojamas.

  Pasak p. Aleksandro, pagrindiniai komposto produkcijos vartotojai yra ūkininkai, gėlininkai, žmonės, norintys pagerinti savo žemę. Visgi, daugiausia Lietuvoje pagaminto komposto užsisako užsieniečiai. Ilgametė praktika rodo, kad kompostas praturtina dirvožemio derlingumą 30 proc.

• Komunalinių atliekų surinkimo būdai: tada ir dabar

  Date: 2011.12.14 | Category: Atliekų rūšiavimas, Lietuviška vartojimo istorija | Response: 1

  Nėra nieko romantiško šiais laikais kalbėti apie komunalinių (buitinių) atliekų surinkimą, tačiau vyresnioji mūsų karta puikiai atsimena tuos kaimynų pasikalbėjimus šiukšliavežio belaukiant. Tais laikais visi žinojo, kad kaimyno Jono sunūs susirgo vėjaraupiais, o Marytės dukrelė mokykloje yra pirmūnė. Dabar gi turim puikiai išvystytą atliekų surinkimą, tačiau su savo kaimynais greičiausiai susipažinsime tik tada kai jie užstatys jūsų automobilį ankštoje mašinų stovėjimo aikštelėje.

  “Tais laikais buvo dvi atliekų išvežimo sistemos. Viena populiariausių – kai namų laiptinėse kabėdavo šiukšliavežių grafikai, o į kiemą atvykęs vairuotojas duodavo signalą. Bėgdavome visi su kibirais, kad tik suspėtume, na o jei nespėjom, bėgam į kitą kiemą, o jei ir į tą nespėjom laukiam kito karto pagal grafiką”, - pasakoja mūsų “Lietuviškos vartojimo istorijos” herojus p. Adolfas.

  Pasak p. Adolfo, anuos laikus palyginus su dabartiniais, atliekų surinkimas labai skiriasi. Esminis skirtumas – vienu šiukšliavežės važiavimu surenkamas atliekų kiekis. Geriausiai tai iliustruoja kitas pavyzdys.

  “Mano laikais buvo ir tokios mašinos, kurios atliekas veždavo konteineriais. Ant specialaus automobilio rėmo surikiuodavome 6 (o patobulinus mašinas – konteinerius ir važiuojam. Pilną konteinerį paimam, tuščią pastatom. Įsivaizduojat koks aptarnavimo greitis būdavo, koks surenkamų atliekų kiekis ir kiek tos mašinos kuro sudegindavo” – retoriškai klausia p. Adolfas.

  Atliekų tuose konteineriuose niekas nepresuodavo, o tilpdavo į vieną konteinerį tik apie 1 kubinį metrą šiukšlių. Taigi mašina galėdavo paimti tik 6-8 kubinius metrus atliekų ir jau tekdavo vežiuoti į savartyną. Dabar gi visos šiukšliavežės turi presus. Vidutiniškai viena šiukšlevežė šiais laikais gali aptarnauti 40-50 pilnai prikrautų 1 m3 talpos konteinerių, supresavus jų turinį gaunasi apie 16-20 m3 atliekų. Beje, kalbant apie atliekų svorį, apie anuos laikus nieko negalime pasakyti, tačiau kalbant apie dabartinius tiksliai žinome, kad viena pilnai pakrauta šiukšliavėžė gali pavežti apie 8-10 tonų komunalinių atliekų.

  

  

  

  Anų laikų atliekų surinkimas turėjo ir kitų įdomybių. “Mobilių telefonų ir kompiuterių nebūdavo, tai ir ryšio visą darbo dieną su vairuotojais neturėdavome. Grįžta jie po visos dienos darbų į bazę tada ir sužinai, kad kažko neaptarnavo, nes nesugebėjo privažiuoti, arba kažkokio adreso nerado, arba visai nespėjo. Žodžiu, išvažiavo vairuotojas į darbą, tai ir gaudyk vėją laukuose”, – juokiasi p. Adolfas ir pripažysta, kad simuliuoti ir prastai dirbti arba nedirbti visai tais laikais buvo didelės galimybės.

  “Dabar ne tik mobilius vairuotojai turi, bet ir visose “VSA” mašinose stovi po kompiuterį. Vairuotojai mato visą žemėlapį, tad ir pasiklyti mažiau galimybių, mato kuriame taške koks konteineris turi stovėti, jei aptarnavo konteinerį, turi pažymėti programoje, jei dėl kažkokių priežasčių negali aptarnauti, turi susisiekti su ofiso žmonėmis ir informuoti. Biure dirbantys žmonės stengiasi operatyviai spręsti šitus klausimus”, – šiuolaikinių technologijų ypatumus atliekų surinkime vardina mūsų herojus.

  

  

  Šių laikų naujiena, kuria naudojasi tik nedidelė dalis Vilniaus gyventojų, tačau visi Druskininkų gyventojai, yra požeminė “Molok” konteinerių sistema. Besivydama atliekų tvarkyme pažengusią Skandinaviją, VSA visoje Lietuvoje pradėjo įrenginėti 4-5 kartus talpesnius konteinerius, 1,5 m. įkasamus po žeme. Ne tik specialistai, bet ir paprasti vartotojai patys pamatė ir įvertino jų privalumus: ši atliekų surinkimo sistema neskleidžia nemalonaus kvapo, neleidžia veistis parazitams, o ir atliekas galima išvežti rečiau, bei pigiau specialia šiukšliaveže.