Pergalė prieš kinus buvo sunki, nors ir visų laukta.

Kaip ir žadėjome, savo vietas arenos palubėje išmainėme į tribūną prie pat krepšio. Tai labai nepatiko organizatoriams turkams, kurie mūsų visaip kaip bandė neįleisti, o kai tai nepavyko -- iškrapštyti. Mūsų, tautiečių, viso labo pora šimtų, o arenoje laisvų vietų -- mažiausiai 12 tūkstančių. Tačiau nepaisant to, susidūrėme su organizatorių bandymu sutrukdyti mums triukšmauti kinų panosėje.

Bandymus iškrapštyti sirgalius užfiksavome šiame video. Tie, kas žiūrėjote rungtynių transliaciją per TV, turėjote pastebėti, kad iškrapšyti mūsų nepavyko :--) Mūsų ginklai -- šypsenos, skanduotės “Turkija, Turkija!” ir keletas gudrybių ;--)

Dar važiuodami į varžybas sužinojome, kad joms pasibaigus, 21 val., mūsų laukia susitikimas su krepšininkais. Kažkokiame restorane šalia jų viešbučio, kur nepardavinėja alkoholio. Toks susitikimas vidury atkrintamųjų varžybų kiek nustebino, tačiau vėliau radom jam paaiškinimą (oficialių šaltinių, deja, dar nepatvirtintą). Matyt, treneris Kęstutis Kemzūra sugalvojo sumotyvuoti krepšininkus kovai su kinais, pasakydamas, kad vakare laukia akistata su sirgaliais. Nėra kaip pralošti…

Prisifotografavome, prisijuokavome. Štai vienos gerbėjos auskarai, ant kurių pavaizduotas Linas Kleiza, pagaliau buvo nufotografuoti šalia jo paties. O taipogi mėginome pasidaryti moterišką fotografiją su krepšininkais, bet sunkiai sekėsi, nes į kadrą vis įlįsdavo -- tai koks vilkas, tai šiaip koks barzdotas sirgalius :--)

Žodžiu, visi stengėmės prablaškyti mūsų herojus ir paskatinti juos žengti tolyn. Apie tai sirgaliai netgi susukom reportažą! Jame girdėsite sirgalių patarimus Martynui Andriuškevičiui, Lino Kunigėlio atviravimus apie aistruolių indėlį į pergales ir Roberto Javtoko interviu, kurio metu Mantas Kalnietis pastarajam duoda į nosį už pramestus metimus. Marijono “Tris milijonus” šiam video įgrojo gitaristas Darius Gylys, parodęs, kaip tai gali padaryti bet kuris iš mūsų.

Gerų emocijų laukiant lemtingojo ketvirtadienio!

Beje, trečiadienį popiet į Stambulą turėtų atskristi naujų sirgalių iš Lietuvos. Tiksliai žinome, kad pasipildysime mažiausiai 150 žmonių, tačiau girdėjome ir tokių gandų, kad naujų sirgalių gali būti net trys lėktuvai.

Šeštadienį, kai Stambule prasidėjo atkrintamosios varžybos, nuvykome pasidairyti į “Sinan Erdem” areną. Ten ryt į aikštelę išbėgs ir lietuviai. Tuo tarpu mūsų tikslas buvo išsiaiškinti, kur mūsų -- didžiausios sirgalių grupės -- vietos. Žvalgyba. O jos metu -- įtemptos serbų-kroatų ir ispanų-graikų varžybos.

Taigi naujoji arena, talpinant apie 15 tūkst. žiūrovų, yra neįtikėtinai didelė. Kai pakilom į savo vietas, kur turime bilietus, pačiam viršuj -- kai kam buvo lengvas šokas: didžiulis triukšmas, sklindantis nuo viršuje sumontuotų garso kolonų, ir septynios mylios, skiriančios mus ir aikštelę. Pirma į galvą atėjusi mintis -- ar mus kas nors girdės?

Taigi garsiam palaikymui mūsų turimos vietos nėra pačios geriausios. Todėl ketiname pasinaudoti aplinkybe, kad per pirmąjį mūsų susitikimą su kinais arenoje turėtų būti nemažai laisvų vietų, ir užimti tribūną iškart už krepšio. Taip jau elgėsi ispanai, graikai ir serbai per pirmąsias aštuntfinalio varžybas ir organizatoriai jiems priekaištų neturėjo. Turėtų pavykti ir mums. Šypsosimės ir atsiprašinėsime, jei atsiras tokių, kurie priekaištaus, kad užėmėme jų vietas.

Be žvalgybos turėjome ir kitokių atrakcijų. Apsimetėm turistais ir aplankėm Stambulo Didįjį turgų, Sultonų rūmus (matėme didžiausią deimantą pasaulyje). Tuomet keliavom į Žydrąją mečetę, kur moterys privalėjom užsigobti galvas. Ten stebėjome besimeldžiančius musulmonus, o mus lydintis bičiulis turkas Mehmetas detaliai išaiškino, kaip musulmonai meldžiasi. Ne kasdien tokia proga sužinoti, tad nepatingėjom nufilmuoti. Galite pasižiūrėti ir nemokantys anglų kalbos, nes vienas sirgalių -- visų gerbiamas ir mylimas Žalias -- vertė į lietuvių kalbą. Maža to, pats nuo savęs šį bei tą pridėdamas :--)

Tuomet susėdome ir krūvoje sugalvojome nemažai pasiūlymų tautiečiams, kurie organizuos Europos čempionatą Lietuvoje. Turkai organizuoja neblogai, bet mes galėtume -- dar geriau. Juolab turkams ir taip netrūksta turistų (pavyzdžiui, visi japonai dėl neapibrėžtumo (streikų, pan.) spjovė į Graikijos salas ir pasuko į Turkijos kurortus). O mums kitų metų čempionatas -- unikali proga paskleisti Europai žinią apie save. Jei čempionatą išnaudosime tik pasipinigauti iš turistų, ir nepadirbėsime “ateičiai”, kad jie sugrįžtų į Lietuvą, tai būsime nevykėliai.

Vakar nusipirkome bilietus į U2 koncertą, kuris Stambule vyks šiąnakt. Džiaugsmas kainavo viso labo po 50 lirų (~100 litų), ta proga susidarė berods ~50 žmonių grupė. Sakėm, pasiimsim trispalves. Būgnus šį kartą paliekam :--)

Nuotraukoje matyti, kaip jau minėtas visų mylimas Žalias vietinėje ale “Tiketoje” užpirkinėja tautiečiams visą tribūną. Pažadame, garsiai su Bono nedainuosim -- pataupysime balselius antradieniui.

Ką tik įsikūrėme Stambule. Atvykome praktiškai be incidentų: vienas iš dviejų mūsų autobusų važiuojant į oro uosto pasibučiavo šonais su turkų vaikinų vairuojamu juodu “Peugeot 206”. Teko sustoti ir aiškintis, kas kaltas. Po 10 minučių paaiškėjo, kad kaltas turkų neapdairumas (vairavom gi ne patys), ir jie išsiaiškins tarpusavy kada nors vėliau. Be mūsų.

Skrendant į Stambulą padariau vietinės reikšmės apklausėlę: kam ko trūko. Vaikinams -- trumpai drūtai ir VIENBALSIAI -- trūko meilės ir sekso. Jie su pavydu žiūri į tuos, kurie atvykę šeimomis. Nežinia, ar kaltas pavydas, bet jie vis dažniau skambina savo mylimosioms į Lietuvą. Beveik kaip seksas telefonu – 6 lt/min. :--) Vyrai, laikykitės, liko dar 10 dienų!

Mūsų merginoms labiausiai trūko miego ir tos lietuviškos kavos, kai į puodelį dedi du šaukštelius kavos ir užpili verdančiu vandeniu, na ir, žinoma, cukraus pagal skonį. Šią problemą dalis moterų iš dalies išsprendė atradusios “Starbucks”. Kofeino poreikis buvo numalšintas, tačiau lietuviškos kavos ilgesys nedingo.

Maistas Izmire buvo visai geras, nors jau ilgimės tradicinio lietuviško skonio. Tiesa, moterys pasigedom vyno. Toks jausmas, kad vyno jie nevartoja. Kavinėse, žinoma, jo yra, bet nė vienai ragavusiai nepatiko. Keletas mūsų kitą dieną pirko parduotuvėje kažkokį brangų (už 30 lirų, apie 60 litų), sako buvo visai nieko.

Izmire labai pasigedom šiukšliadėžių. Gal ir nepatikėsit, bet jų tiesiog nėra. Prie gyvenamųjų namų ar kavinių vietomis stovi konteineriai, bet į juos ką nors mesti nepatartina, nes gali susilaukti vietinių pakeisnojimų.

Apie rūšiavimą išvis nėra ką kalbėti. Ir nors jie naudoja baisiai daug plastikinių indų ir nuolat maukia vandenį iš plastikinių PET mažų buteliukų, plastikui skirto konteinerio nerasi nė su žiburiu. Ko truks Stambule – apklausą pažadu vėliau.

Dabar Stambule, šalia mūsų viešbučio, vos per kelis metrus, yra kažkoks restoranas -- nuotraukoje matote pirmo susidūrimo su padavėjais akimirką. Artimiausios 10 dienų šiam barui garantuoja maksimalias apyvartas. Akivaizdu, kad restorano personalas, pamatęs būrį žaliai-geltonų, savo perspektyvas puikiai suprato. O mes savo ruožtu pamėginsime sutarti dėl nuolaidų -- juk ~100 nuostabių klientų nesimėto, ar ne taip?

Gera naujiena -- mūsų naujasis viešbutis turi padorų Wi-Fi. Padorų -- reiškia tokį, prie kurio gali prisijungti daug lietuvių. Taigi nebereikės dalintis vienu interneto kabeliu kaip Izmire. Todėl šį savaitgalį dalis mūsų išnaudosime tvarkydami darbinius reikalus. Nes nuo antradienio turbūt ne darbai bus galvose.

Vakarykštė pergalė prieš libaniečius buvo saldi, kaip ir tikėjomės. Prieš varžybas visi gausiai dalinome interviu ir filmavomės užsienio televizijoms. Gražu žiūrėti, kaip lietuvaičiai, rišlia anglų kalba vieni per kitus dėsto čempioniškas prognozes ir laido juokelius. Viena Turkijos nacionalinė televizija paprašė, kad paskanduotume ką nors. Ta proga gavo “Ant kalno mūrus” ir “Viens, du, trys, graži Lietuva!”. Po varžybų -- vėl interviu užsieniečiams. Toks jausmas, kad Lietuvos rinktinė be Lino Kunigėlio atsivežė dar dešimtis atstovų spaudai. Tik šneka jie visi nesusiderinę oficialios pozicijos -- vieni sako, kad pusfinalyje nukalsim amerikiečius, o kiti -- kad dar anksti prognozuoti ir būtina neprarasti susitelkimo.

Po pergalės vakar grįžo jėgos, o su jom -- ir dainos į mūsų gatvės barą Izmire. Netgi įvyko neįtikėtinas dalykas -- nepaisant tebesitęsiančio Ramadano, baro savininkas sutiko paleisti lietuviškų dainų CD, tiesa, ne itin garsiai. Tačiau garso pakako, kad suliptume ant stalų ir oštume pusę nakties kartu su Vytautu Kernagiu, Andrium Mamontovu ir, žinoma, Marijonu Mikutavičium.

O kadangi ošėme, žurnalistai gavo puikių vaizdų. Žybsėjo blykstės, operatoriai sukosi tarp stalų ieškodami kuo geresnių kadrų.

Vakar prie sirgalių prisijungė ir komentatorius Robertas Petrauskas. Jis visada aplanko mus, kokioj šaly bepalaikytume savo rinktinę -- labai nuoširdus ir linksmas žmogus. Vienu momentu vienas aistruolis internetuose perskaitė, kad vis tik Lietuvai teks lošti ne su kinais, bet su Puerto Riku. Robertas negalėjo tuo patikėti, greit nubėgo prie viešbučio kompiuterio patikrinti šaltinių, ir grįžęs visiems apskelbė, kad informacija buvo klaidinga -- lošime tikrai su kinais.

Dalis sirgalių -- tų, kurie po Izmiro keliauja atgal Lietuvon -- vakar naktį aplankė Lietuvos rinktinės krepšininkus. Viešbučio priimamajame pasigavo Mantą Kalnietį, o tasai sukvietė visus kitus. Krepšininkai noriai bendravo, fotografavosi, dalijo autografus. Ir visaip kaip dėkojo už palaikymą. Iš tiesų labai gaila, kad Stambule sirgalių gretos praretėjo.

Vakar pašvęsti į mūsų barą atvyko ir Romanas Buršteinas iš krepsinis.net. Puikus žmogus ir šaunus sporto žurnalistas! Sąmoningai nefilmuoja kontroversiškų skanduočių, idant vėliau neturėtų pagundos tų vaizdų panaudoti. Romanas mums atvežė linkėjimus iš trenerio Kęstučio Kemzūros. Čia nufilmavom, kaip jis juos perdavė.

O čia ir patys linkėjimai. Ačiū, treneri!

Paskaičius komentarus internete apie mus – Lietuvos rinktinės sirgalius, susidaro toks vaizdas, tarsi būtume visiški blogiečiai, kiaulės, streikuotojai, pijokai ir pan.

Taip, mes esam aktyvūs, taip, mes geriam alų, taip, mes baliavojam iki ryto, bet tikrai nesam nieko nuskriaudę, ko nors primušę, įžeidę.

Mes bendraujam su ispanijos, prancūzijos sirgaliais, mat jie šalia gyvena ir valgo tam pačiam restorane. Mes vieni kitus pasveikinam, pagiriam, paguodžiam. Tai, kas vyksta arenoje, yra viena, nes tai yra kova (kai kurie tai vadiname netgi darbu). Už arenos ribų mes esam draugiški geriečiai, nors ant žaizdos mus dėk.

Vakar keletas mūsų buvo nuvykę pas Lietuvos rinktinės krepšininkus. Kaip grįžę pasakojo, Robertas Javtokas sakė, kad krepšininkai patys negali patikėti tuo, kas vyksta, kad jie išlošė 4 pergales, ir kad yra žiauriai dėkingi dėl palaikymo.

Internetuose perskaitėme, kad kai kuriems tautiečiams mūsų būgnai trukdo, kiti rašė, kad visvien nieko nesigirdi, suprask, galim net nesistengti.

Nežinau, kas girdisi jums, bet mums arenoje girdisi puikiai. Ir svarbiausia, kad išgirdo Markas Gasolis, kai prametė dvi baudas mače su Lietuva. Būgnus mušam iš visų jėgų, staugiam kiek galim. Jau net kai atrodo, kad balsas baigėsi, visvien iš kažkur įgaunam antrą kvepavimą. Yra vienas vaikinas (gyvena kažkur 100 km nuo mūsų), toks išsidažęs visą veidą – tai jis rėkia nuolat. Sakyčiau, 95 proc. viso rungtynių laiko. Dėl to jau gavo pravardę – Balsas. Kai jis taip rėkia, šalia stovintys neturi pasirinkimo ir rėkia taip pat.

O mūsų būgninkams -- didžiausias respekt už pasiaukojimą, fizinį pasiruošimą ir gerą nuotaiką. Tie būgnai, kuriuos atsikovojome, turi neįtikėtiną reikšmę. Mes turime didelį konkurencinį pranašumą prieš bet kuriuos kitus sirgalius ir visada dominuojame arenoje. Krepšininkai jaučiasi, lyg žaistų namuose.

Dar perskaitėm, kad neva darom Lietuvai gėdą! Čia didžiausia nesąmonė, kurią teko išgirsti (perskaityti). Tuomet pasakykit, kodėl Sėkla, kiti būgninkai, visi kiti žaliai apsirengę ir apsirengusios nespėja atsiginti užsienio sirgalių dėmėsio, visi nori foto su lietuviais. Visi sako, kad mes nerealūs, kad esam patys kiečiausi fanai šiame pogrupyje. Žodžiu, sakyčiau, esam siauruose sluoksniuose didelės žvaigždės -- prieš rungtynes ir po jų dalinam autografus ir puozuojam į objektyvus. Nors iš tiesų tai žvaigždė yra viena – Lietuva!

Vakar po rungtynių prieš prancūzus visi jautėme tokį didelį nuovargį, kad nebeturėjome jėgų švęsti įprastu lygiu. Visi, žinoma, džiaugėmės, bet tokio šėliojimo, kaip po pergalės prieš ispanus, nebuvo. Visiems, net ir Izmire, aišku, kad padaryta, geriausiu atveju, tik pusė darbo. Tačiau nepergyvenkite, jėgas sugebėsime paskirstyti taip, kad išlaikytume formą iki pat čempionato pabaigos.

O štai naktį prieš tai, po rungtynių su ispanais, džiaugsmui nebuvo ribų. Dalis žmonių net nenuėjo miegoti. Tuo labiausiai džiaugėsi mūsų baras:

O čia atsakymas tiems, kurie piktinasi, kad neturime “normalių” skanduočių ir dainų, atseit tik tą savo “Kas nešokinės”. Turime, turime. Ir ne tik dainų, bet ir talentingų atlikėjų:

Pirmadienį grįždami iš Efeso autobuse sužinojome, kad čempionato organizatoriai mums nebeleis įsinešti bugnų. Kažkas iš sirgalių perskaitė telefone atitinkamą straipsnį ir to sirgaliaus telefonas akimirksniu perėjo iš rankų į rankas per visą autobusą.

Grįžę į viešbutį, kol televizoriai rodė JAV-Brazilijos varžybas, svarstėme, kaip turėtume reaguoti į šį akibrokštą. Išsikėlėme tikslą -- siekti, kad organizatoriai atšauktų savo draudimą.

Naktį buvo surengta neoficiali visų Izmire viešinčių sirgalių vakaronė laive. Keli sirgaliai atsisakė šios vakaronės ir liko viename bare rašyti pareiškimą. Tuo tarpu kiti turėjome kuo plačiau paskleisti žinią, kad antradienį 19:00 renkamės prie arenos (varžybos su ispanais prasidės 21:00), ir mėginsime taikiai patekti į vidų su visais būgnais. Sirgalių vakaronė buvo puiki proga iškomunikuoti šią solidarumo akciją. Pamanėme, kad tarptautinė žiniasklaida, nušviesianti, kaip iš taikių sirgalių yra atimami būgnai, padidins spaudimą čempionato organizatoriams. Ir tai, savo ruožtu, padės jiems apsispręsti atšaukti savo sprendimą.

Taip pat paprašėme lietuvaičių, dirbančių čempionato spaudos centre, kad jie informuotų kolegas žurnalistus iš kitų šalių apie mūsų iniciatyvą. Stengsimės užtikrinti, kad susirinkus prie arenos nebūtų provokacijų arba atsakymų į jas, jokių nepadorių gestų ar skanduočių. Tai nepadėtų siekti tikslo – atšaukti draudimą įsinešti būgnus.

Dar, paraginti krepsinis.net, patys nusifilmavome video reportažą, kad išdėstytume savo motyvus.

Jei pritariate mūsų iniciatyvai, prisijunkite į “Facebook” grupę “Unban drums in Turkey” – ji atstoja parašų rinkimą. Mums, tupintiems Izmire, labai reikalingas sirgalių palaikymas Lietuvoje!

***

Lietuvos sirgalių pareiškimas

Lietuvos krepšinio sirgaliai prašo Pasaulio krepšinio čempionato Turkijoje organizatorių atšaukti draudimą įsinešti mušamuosius instrumentus į krepšinio arenas. Mušamieji yra daugelio šalių – taip pat ir Turkijos – nacionaliniai muzikos instrumentai. Jų pagalba sirgaliai visame pasaulyje įvairias sporto varžybas paverčia šventiniu reginiu. Uždraudus sirgaliams naudoti būgnus, Pasaulio krepšinio čempionatas praras savo grožį bei šventiškumą.

Sirgaliai atkreipia dėmesį, kad draudimas įsinešti mušamuosius instrumentus buvo paskelbtas po dviejų čempionato turų. Iki tol būgnai puošė tarpautines krepšinio varžybas Švedijoje, Serbijoje ir Juodkalnijoje, Japonijoje, Ispanijoje, Lenkijoje. Taip pat ir Turkijoje praėjusią savaitę. Netikėto draudimo motyvai yra nesuprantami tarptautinei krepšinio bendruomenei.

Lietuvos sirgaliai kviečia kitų šalių sirgalius palaikyti šį kreipimąsi ir sutelkti pastangas siekiant pakeisti sprendimą dėl mušamųjų instrumentų draudimo Turkijoje.

Lietuviai tikisi, kad čempionato organizatoriai pakeis savo sprendimą iki Lietuvos varžybų su Ispanija 2010 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos sirgaliai, nešini būgnais, į varžybas atvyks 19:00.

***

Statement of Lithuanian basketball fans

Lithuanian fans formally request the organizers of  the World Basketball Championship in Turkey to revoke the ban on bringing drums into basketball stadiums.

Drums are an international musical instrument used by many cultures in both secular and religious activities, including Turkey. Through the use of drums fans around the world have made many sporting contests more colorful and enjoyable festivals. The World basketball championship will lose much of its festivity and beauty because of this senseless ban on drums.

The fans draw attention to the fact that the ban was announced after the second round of matches. We must also not forget that drums have already enhanced many international basketball contests including Sweden, Serbia and Montenegro, Japan, Spain, Poland. And until yesterday Turkey as well.

The motives of this sudden ban are impossible to understand to the international basketball community.

Lithuanian fans invite all fans from other countries to support this statement and to join in this action seeking the reversal of the banning of drums in Turkey.

Lithuanians hope the organizers of the championship will change this unjust decision before Lithuania’s next game against Spain on the 31^st of August, 2010.

Lithuanian fans carrying their drums will gather at the stadium at 7 pm.

Tikrai ačiū, nes jau baigėm balsus prarėkti ir nagus nusigraužti. Labai garsiai pykom ant teisėjų ir visokiais negražiais žodžiais keikėmės. Bet man ne gėda! :--)

Nors ir pergalė, didelės auforijos nejaučiam. Visų širdys kalatojasi, jėgų dainoms nebėra. Važiuojam iš arenos tykūs, ramūs. Džiaugiamės, kad rytoj laisva diena -- keliausim į Efesą ir prie jūros.

Taip, Izmiras yra prie jūros, tačiau paplūdimio čia nėra, vien betoninės krantinės. Taigi, prie vandens galima tik kavos (alaus) išgerti.

FIBA trumpina mūsų himną

Jau antra diena iš eilės mūsų himnas grojamas ne iki galo. FIBA matyt nusprendė, kad lietuviams užteks ir trijų stulpelių, nėr čia ko taip ilgai dainuoti. Ir nors mūsų niekas negirdi, mes giedam iki galo!  Vakar galvojome, kad tai klaida. Visko pasitaiko. Tačiau šiandien jau nebejuokinga.

Turkai stengiasi, kad būtų smagu

Turkai tikrai stengiasi. Kol stovim ir laukiam kada būsim įleisti į areną, organizatoriai organizuoja ratelius.

Mes irgi stengiamės

Mūsų merginos ne tik lipdo ir dekupuoja auskarus, jos pagal spec. užsakymus siuvasi, mezgasi sukneles. Čia užuomina verslininkams, kad patriotinių marškinėlių merginoms negana!

Vakar, tiksliau jau šiandien, atvykome į Izmirą, kuris mus pasitiko karščio banga, pievose ar ant šaligatvių miegančiais turkais (turkėm). Kodėl jie taip miega, ne mūsų reikalas :--)

Kiti, kurie dar nemiegojo, varstė mus žvilgsniais. Suprask, ką čia 1 val. nakties daro merginos su trumpais sijonais :--) Bet jaučiamės saugiai, nes šalia turim daug lietuviškų vyrų.

Šiandien turėjome truputį laiko pasižvalgyti po miestą. Pirmasis įspūdis: apie tvarką, kokią turime Vilniuje, čia galima tik pasvajoti. Dabar nesigilinsiu ir nedetalizuosiu, nes neturiu foto, bet ateičiai pasistengsiu pagauti keletą vaizdelių.

Na, o šiaip yra žiauriai smagu! Visi lietuvaičiai labai vieningi, draugiški ir paslaugūs.

Trumpai apie madas. Tai, kad visi esame apsiginklavę teisingais marškinėliais, kepurėlėmis ir šalikais, nieko nestebina, tačiau mūsų merginos stebina šiam reikalui megztomis suknelėmis, dekupuotais auskarais, nupintais vainikėliais. Žodžiu, krepšinio čempionatuose mados irgi yra svarbios.

Apie krepšinį. Turkams labai patinka mūsų Simas Jasaitis :--) Nes klausimo, ar jis šiandien žais, sulaukėm ne iš vieno vietinio gyventojo. O turkai, gavę teigiamą atsakymą, nudžiugdavo ir prižadėdavo sirgti už mus. Beje, pažadus tęsėjo.

Dabar džiaugiamės pergale, nors per rungtynes visą laiką jautėm įtampą. Ypač kai tas Naujosios Zelandijos “6 numeris” taiklius tritaškius mėtė. Negalėčiau 100 proc. pasakyti, kad tikėjom, jog laimėsim. Tad ši pergalė psichologiškai labai svarbi buvo ir mūsų krepšininkams, ir visiems sirgaliams.

Šiandien tiek, stengsiuos kažką brūkštelti artimiausiu metu.

Tęsiam savo duotus pažadus ir išreiškiame palaikymą Lietuvos krepšinio rinktinei. Kaip besisektų.

Penktadienį 10 val. kartu su Sėklos grupe autobusu pajudame nuo “Forum palace” link Rygos, iš kurios -- skrydis į Izmyrą per Stambulą. Tuo tarpu mūsų šiukliavežės jau juda po Vilnių.

P.S. Ačiū gitaristui Dariui, įgrojusiam sirgalių dainą. Per pusvalandį.

P.P.S. Šįkart originalumu nesuspindėjom:

Naudojamės galimybe padėkoti vieno tokio maisto baliaus, kurį išsamiai aprašė ir atvaizdavo tinklaraštis commonsense.lt, organizatoriams už pakvietimą ir galimybę kukliai prisidėti.

Šiame renginyje prisiragavome “Kito varianto” jaunimo, bankininkių ir Premjero patarėjų gamintų patiekalų. Ačiū! Buvo labai skaniai ir smagiai praleistas penktadienio vakaras.

Kodėl dėkojame ir džiaugiamės? Nes tai vienas iš vis dar labai retų atvejų, kai baliauninkų minia maistą smeigė tik medinėmis šakutėmis ir naudojo tik popierines lekšteles ir puodelius.

Šis momentas mums labai patiko. Ir ne tik dėl ekologijos. Tai įrodymas, kad dalis žmonių jau mąsto apie atliekas, besikaupiančias mūsų sąvartynuose, ir savo realiais veiksmais prisideda prie teigiamų pokyčių.

Juk net ir stovyklaudami gamtoje ar šiaip šventę švęsdami popierinę lėkštę ir medinę šakutę galime nekenksmingai sudeginti lauže. Tuo tarpu plastiko deginti negalima, paliktu gamtoje juo žalojasi gyvūnai, nukeliavęs į sąvartynus nesuyra. Popierius ir medis gi gan greitai supūna (biodegraduoja) net ir sąvartyne. Taigi, jūsų teisė rinktis.

Dar labai malonus sutapimas iš “maisto baliaus”, kad visi šio renginio rėmėjai – parduotuvių tinklas IKI, commonsense.lt (kurį rašo verslininkai iš bendrovės “TOC sprendimai”), puikus restoranas BELGAI su nerealiu aptarnavimu ir pasiaukojančiais barmenais – yra mūsų klientai. Džiugu, kad su savo klientais puoselėjame tas pačias vertybes. Viena kurių – ekologiškai, pigiai ir gardžiai pavalgyti

Pusė Lietuvos sirgo už olandus, net valdžios vyrai pūtė oranžines vuvuzelas, tai kuo mes prastesni? Tokia mintis aplankė mūsų kolegas vyrus praėjus kelioms dienoms po futbolo čempionato finalo. Ištikimiausi Olandijos rinktinės gerbėjai iš mūsų biuro prisiminė, kad mūsų atliekų surinkimo sunkvežimiai lyg tyčia yra oranžinės spalvos ir nutarė kelias mašinas papuošti sirgalių lozungais.

Taip ant sunkvežimių šonų atsirado užrašai: “We do love You, Oranje!” (“Oranje” vardu vadinama Olandijos futbolo rinktinė), bei padėkos  atskiriems futbolininkams: “Thank you, Robben!”, “Thank you, Van Persie!” ir kt. Tokiu būdu už gražų žaidimą mūsiškiai dar atsidėkojo Sneijderiui, Kuytui ir Van Bronckhorstui.

Ir štai praėjus bene trims savaitėms po futbolo čempionato pabaigos, kai jau pasimiršo pralaimėjimo kartėlis, įvyko tai, ko VSA vaikinai, lipindami užrašus, tikrai neplanavo. Mūsų vairuotojas Sergėjus Novikovas buvo tas, kuriam išpuolė savo mašina pavėžinti patį Olandijos ambasadorių! Sakė, prieš pasivėžinimą labai nervinosi (ne ambasadorius, o Sergėjus).

Apskritai, tai nerealu -- ar daug pažįstate Lietuvoje reziduojančių ambasadorių, kurie savo noru liptų į šiukšliavežį? Ar vis dar manote, kad rinkti ir vežioti atliekas -- negarbingas darbas?

Čia  šiandien nufilmavom mes:

O štai čia nufilmavo ir aprašė Lrytas.lt.

Taigi, mūsų nuomone, J.E. ambasadorius Joep Wijnands yra pati tikriausia žvaigždė diplomatijos padangėje. Juk tai jo dėka mūsų premjeras Andrius Kubilius tapo ryškiausiu Olandijos rinktinės gerbėju tarp visų kitų Europos premjerų. Juk tai Olandijos ambasada parūpino premjerui vuvuzelą, su kuria nupaparacintas jis apskriejo viso pasaulio internetą. Šitų vaizdelių su savo šiukšliavežiais tikrai nepralenksime. Bet užtat galėsime pagrįstai didžiuotis, kad VSA vyrų emocinė iškrova, pasireiškusi plakatiniais linkėjimais “Oranje” komandai, buvo pastebėta ir įvertinta. Laikykime tai smagiu nuotykiu. Juk niekas nepasakė, kad po finalinio teisėjo švilpuko reikia išjungti televizorių ir pamiršti tuos, už kuriuos sirgai visą mėnesį.

Taip pat siunčiame linkėjimus visiems savo klientams-”Oranje” gerbėjams, kurie mieste pamatę aprašinėtus šiukšliavežius keldavo nykštį į viršų. Turim įtarimą, kad tarp taip besielgusiųjų buvo ir ispanų ar brazilų gerbėjų : -- )

Tokia žaisminga žmonių reakcija mus privertė suprasti, kiek daug vietos šūkiams, įvairioms idėjoms turime ant savo sunkvežimių. Jau dabar žinome, kad tai išnaudosime kitą mėnesį, kai prasidės Pasaulio krepšinio čempionatas. Biure ir bazėje jau diskutuojama, kaip turėtų skambėti užrašai.