Mūsų įmonės, užimančios apie trečdalį sostinės atliekų verslo rinkos, strategija, deja, nesutampa su rubikoniniu Happy End’u. Todėl reaguodami į paskutinius Vilniaus m. savivaldybės administracijos grasinimus mūsų įmonės atžvilgiu, kreipėmės į atitinkamą įstaigą:

Sostinės atliekų vežėja bendrovė “VSA Vilnius” kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nusikalstamų veiksmų. Bendrovė įtaria miesto vadovybę korupcija ir piktnaudžiavimu veikiant vienos įmonių grupės naudai.

UAB „VSA Vilnius“ 2011 m. gruodžio 28 d. gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos grasinimą, jog jei bendrovė per 30 dienų nesumokės sąvartynui 3.468.514 Lt, savivaldybė nutrauks viešosios paslaugos sutartį su “VSA Vilnius”. Tuo tarpu “VSA Vilnius” teigia, jog savivaldybės grasinimai yra nepagrįsti, nes krizės metu sustabdyti mokėjimai iš savivaldybės valdomų daugiabučių gyvenamųjų namų administratorių užkirto kelią bendrovei “VSA Vilnius” laiku padengti privatizuotą skolą savivaldybės valdomam sąvartynui.

“Rinkoje vieša paslaptis, kokios įmonių grupės naudai dirba sostinės vadovybė. Komunalinių paslaugų sektorius sistemingai monopolizuojamas: neabonentinis verslas stumiamas iš sostinės rinkos įvairiais būdais, nežiūrint nei teisės aktų, nei investuotojų, nei vartotojų interesų”, – sakė Jurgita Petrauskienė, UAB “VSA Vilnius” direktorė.

Vakar Vilniaus m. 1-os apylinkės teismas patenkino “VSA Vilnius” prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, uždrausdamas savivaldybei nutraukti sutartį. Dar anksčiau Konkurencijos taryba priėmė sprendimą, kad savivaldybė, nebūdama prievolės tarp UAB „VSA Vilnius“ ir sąvartyno šalimi, negali reikalauti iš atliekų tvarkymo bendrovės sumokėti susidariusią skolą, kuri priklauso tik prievolės šaliai. Konkurencijos taryba pažymėjo, jog savivaldybė negali priimti tokių teisės aktų ar sprendimų, kuriais būtų sprendžiami prievolinių santykių tarp UAB „VSA Vilnius“ ir sąvartyną valdančios UAB „VAATC“ klausimai.

“Kreipimesi į prokuratūrą nurodėme šešias faktines aplinkybes, kurios leidžia įtarti, kad savivaldybės administracija piktnaudžiavo viešojo administaravimo įgaliojimais siekdama pašalinti mūsų įmonę iš sostinės atliekų tvarkymo rinkos”, – sakė J. Petrauskienė.

Visą pranešimo spaudai tekstą galite perskaityti čia. Apie tai, kokios pasekmės laukia vartotojų monopolizuotoje rinkoje, turbūt pasakoti nereikia.

Taigi pašalinti mūsų iš monopolizuojamos rinkos nepavyko: teismas uždraudė savivaldybei nutraukti sutartį. Ginčas persikelia į teismą, galbūt darbo imsis prokurorai, o mes tuo tarpu ir toliau aptarnausime savo klientus. Beje, su dar didesniu entuziazmu.

Serialo antrasis sezonas prasidėjo, kai iš savivaldybės administracijos direktoriaus Valdo Klimantavičiaus sulaukėme šio rašto:

Kaip mes sureagavome? Pirmiausia įvertinome, kad:

• Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai yra neteisėti ir nepagrįsti, kadangi jie pažeidžia ir sudarytos viešosios sutarties nuostatas, ir teisės aktus,
• Vilniaus miesto savivaldybei nėra suteikti įgaliojimai būti rinkos reguliatoriumi, tuo labiau svaidytis tokiais grasinimais ir spręsti dviejų bendrovių skolų klausimus, duoti nurodymus kam, kas, kiek ir kada turi mokėti,
• Vilniaus miesto savivaldybė pastaraisiais metais nesiimdavo spręsti trišalio (“VSA Vilnius”, sąvartynas ir savivaldybės namų ūkiai) skolų sudengimo motyvuodama, kad negalinti kištis į savarankiškų ūkio subjektų reikalus,
• Vilniaus miesto savivaldybė neįvardino jokių pažeidimų, kurie galimai būtų susiję su netinkama ar nekokybiška atliekų tvarkymo veikla – t.y. nėra reiškiama ir nebuvo pareikšta jokių pretenzijų dėl atliekų neišvežimo, nesurinkimo ir pan.,
• administracijos direktorius Valdas Klimantavičius atsisakė susitikti su mūsų įmonės vadove, per sekretorę perdavęs, jog nemato reikalo.

Ir tuomet dėl visų Vilniaus miesto savivaldybės pažeidimų kreipėmės į Generalinę prokūratūrą, Konkurencijos tarybą, Vyriausybės atstovą ir Aplinkos ministeriją.

Taip pat su ieškiniu kreipėmės ir į Vilniaus m. 1-os apylinkės teismą, kuris preliminariai įvertinęs savivaldybės veiksmus vakar patenkino mūsų prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, uždrausdamas savivaldybei atlikti bet kokius veiksmus, priimti sprendimus ir kitus aktus, kuriais bet kokiu būdu galėtų būti įgyvendinamas viešosios paslaugos sutarties nutraukimas. Savivaldybė toliau negali grasinti, kol teismas nepriims galutinio sprendimo byloje.

Visus mūsų gautus ir siųstus raštus rasite šio įrašo pabaigoje. Žemiau – kreipimasis į prokuratūrą:

Toliau papasakosime apie patį ginčo objektą – mūsų bendrovės skolą sąvartynui.

Kas, kiek ir kodėl skolingi sąvartynui?

• Mes, UAB “VSA Vilnius”, kaip tarpininkas, surenkantis atliekas iš teršėjų ir jas pristatantis sąvartynui (UAB “VAATC”, direktorius Juozas Šiaudinis), skolos fakto sąvartynui neneigiame ir niekuomet neneigėme. Visuomet dėjome pastangas bendradarbiauti ir skolos grąžinimą išdėstyti protingais terminais.
• UAB “VSA Vilnius” skolos sąvartynui suma yra ginčijama šiuo metu nagrinėjamose 6 civilinėse bylose, todėl ne tik Vilniaus m. savivaldybės grasinimai, bet Vilniaus m. savivaldybės reikalaujama grąžinti suma nėra pagrįsta.
• Mūsų skolos sąvartynui istorija prasidėjo dar 2004 m., kai Vilniaus miesto savivaldybė privatiems investuotojams leido privatizuoti tuometinę AB “Vilniaus specialusis autotransportas”. Privatizavimo sutartimi investuotojas ne tik sumokėjo Vilniaus miesto savivaldybei 43.200.000 Lt, bet ir paveldėjo 3,2 mln. Lt skolų sąvartynui bei klientų įsiskolinimų už daugiau nei 6 mln. Lt.
• 2008 m. pabaigoje prasidėjus krizei per trumpą laiką smarkiai išaugo daugiabučių gyvenamųjų namų administratorių, tarp jų ir savivaldybei priklausančių butų ūkių, skolos bendrovei “VSA Vilnius”. Tais metais spaudoje buvo daug publikacijų apie tai, kokias neigiamas pasekmes jaučia nemokios Vilniaus savivaldybės tiekėjai. Apie savivaldybei priklausiusių būtų ūkių skolas mums, rašėme prieš porą metų.
• Krizės metu sustabdyti mokėjimai iš savivaldybės valdomų daugiabučių gyvenamųjų namų administratorių užkirto kelią mūsų bendrovei laiku padengti privatizuotą skolą savivaldybės valdomam sąvartynui.
• Vilniaus mieste atliekų surinkimo grandinė realizuojama pagal tokį procesą:

Gyventojas (teršėjas) –> namų administratorius –> “VSA Vilnius” –> sąvartynas

Antroji ir ketvirtoji grandys yra arba buvo (iki daugiabučių gyvenamųjų namų administratorių privatizavimo 2010-2011 m.) kontroliuojamos Vilniaus miesto savivaldybės. Mes, trečioji grandis, neatgaudami pinigų iš namų administratorių, esame spaudžiami sumokėti sąvartynui.

• Vilniaus m. savivaldybė neužtikrina teisės aktuose nustatyto “teršėjas moka” (žr. V.81) principo įgyvendinimo, tačiau grasina imtis sankcijų dėl pasekmių, kylančių iš šio principo neįgyvendinimo.
• Mūsų duomenimis, šiuo įrašo rašymo momentu UAB “VSA Vilnius” sąvartynui yra skolinga 2.794.018,02 Lt. Tuo tarpu šiuo metu Vilniaus miesto atliekų turėtojai bendrovei už atliekų surinkimą ir išvežimą yra skolingi 3,5 mln Lt.
• Pastaruoju metu bendrovė ne tik pilnai dengia kasmėnesinius mokėjimus, tačiau kas mėnesį vidutiniškai sumoka apie 80 tūkst. Lt skolai dengti.

Kai turėsime naujų žinių iš valstybės institucijų, į kurias kreipėmės – pasidalinsime.

Kol kas publikuojame tai, ką turime.

2011 12 22 – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštas UAB “VSA Vilnius” – Dėl 2007-05-17 viešosios komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje sutarties

2012 01 04 – UAB “VSA Vilnius” raštas LR Konkurencijos tarybai – Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų

2012 01 16 – UAB “VSA Vilnius” raštas Vyriausybės atstovui Vilniaus apskrityje – Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų

2012 01 17 – UAB “VSA Vilnius” raštas LR Aplinkos ministerijos Atliekų departamentui – Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų

2012 01 18 – LR Konkurencijos tarybos atsakymas UAB “VSA Vilnius” – Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų

2011 11 23 – LR Konkurencijos tarybos raštas UAB “VSA Vilnius” – Dėl atsisakymo pradėti tyrimą. (Susijęs dokumentas su 2012 01 18 LR Konkurencijos tarybos atsakymu)

2012 01 19 – UAB “VSA Vilnius” raštas LR Generalinei prokūratūrai – Pareikškimas dėl nusikalstamos veikos

2012 01 30 – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis

Ar pavyks monopolizuoti ir Vilniaus atliekų rinką? originally appeared on VSA on 2012/01/31.

Šiemet atostogų proga išsiilgus nors trupučio saulės pasitaikė proga savaitei pasprukti į Ispaniją. Jos sostinė Barselona garsėja autentišku senamiesčiu su ypač siauromis gatvytėmis. Jos pilnos įvairiausių vintažinių parduotuvių, barų ir kavinukių. Savaime aišku, kad visos šios turistų pamėgtos prekybos vietos prigeneruoja didelius kiekius atliekų. Kas vyksta su jomis?

Ogi visos tos atliekos sukraunamos į įvairiausius maišelius ir sumetamos į krūveles tiesiog lauke prie durų. Naktimis tomis siauromis gatvelėmis vinguruoja didelė, tačiau šiaip ne taip telpanti mašina ir viską surenka. Dirbdama ypač garsiai daugiausia džiaugsmo ji turbūt suteikia pirmų aukštų gyventojams, tokį garsą naktimis teko proga išgirsti ir man.

Gyventojams gatvėse įrengti specialūs rūšiavimo konteineriai. Panašūs kaip pas mus, tačiau vienu tipu daugiau. Pilkieji skirti komunalinėms atliekoms, o rudieji – organinėms. Taigi, ispanai turi galimybę rūšiuoti ir maistą. Toliau, žalieji skirti stiklui, geltonieji – plastikui ir aliuminiui, o mėlynieji be abejo – popieriui ir kartonui. Tokius turime ir mes Lietuvoje.

Bene didžiausią įspūdį paliko konteneriai Ispanijos kaimynystėje Andoroje. Tarp kalnų įsikūrusios mažytės valstybės ypač švarioje ir tvarkingoje to paties pavadinimo sostinėje stovi ne tik rūšiavimui skirti, bet dar ir su iliustruotomis instrukcijomis, kaip teisingai tai daryti, konteineriai. Nepatingėjus žvilgtelėti į piešinuką, neturėtų kilti abejonių, kur ką mesti ir ko negalima. O ir piliečiai rūšiuoti jau turbūt įpratę nuo seno ir abejonių, verta, ar ne jiems turbūt nekyla.

Tarp kitko, internetuose rašoma, kad pačioje Ispanijoje kai kurie žmonės netgi turi rūšiavimo šiukšliadėžes namuose. Jie iš karto atrenka maisto, stiklo, popieriaus ir plastiko aliekas, kurias išnešus belieka tik sumesti į teisingus konteinerius. Pagirtini ispanų įpročiai, taigi, keliaujant galima pasisemti gerų pavyzdžių.

Živilė Maldeikytė

Ispanijoje atliekų rūšiavimas prasideda namuose originally appeared on VSA on 2012/01/25.

Šį kartą “Lietuviška vartojimo istorija” savo dėmesį nutarė skirti ne vartojimui anais laikais ir dabar, o biurų interjerui, jų apstatymui . Pasirausus po atliekų vežėjo VSA darbuotojo p. Adolfo nuotraukų archyvą galima rasti ne tik senųjų šiukšliavežių ar kitos technikos nuotraukų, čia galima rasti daug žmonių veidų, daug švenčių, įvairių renginių, patalpų apipavidalinimo vaizdų. Žinoma, veidai nuotraukose mums nieko nesako, tačiau aplinka gali daug ką papasakoti.

Garsiai tarškanti spausdinimo mašinėlė

Šiais laikais, dirbame moderniai įrengtuose dangoraižių kabinetuose, nuo ryto barškam nešiojamų kompiuterių klaviatūromis, dokumentus mums gamina lazeriniai spausdintuvai. Sąskaitos ir tos – elektroninės, neteršiančios gamtos. Dokumentų archyvus vis dažniau laikome kokiuose tai “klauduose”, savo darbus planuojamės “Ceremuose” ir dar kaži kokių prigalvojome išmaniųjų aparatų, kurie mums leidžia nuo darbų neatitrūkti ir namuose, ir savaitgaliais, ir kai sergam, ir kai atostogaujam.

Žodžiu, viskas labai modernu, viskas greitai ir operatyviai.

“Anais laikai buvo daugiau romantikos, – juokauja p. Adolfas. – mūsų sekretorė, jei tik padarydavo kokią reikšmingą klaidą dokumente, imdavo kitą lapą ir vėl iš naujo garsiai tarškėdavo ta mašinėle”.

Reikia dokumento keliomis kopijomis? Imat “kalkę” ar kelias, štai Jums ir prašom – kopija. Reikia dokumentus surišti? Imat ylą, bedat skyles, imat storą adatą su kaproniniu siūlu ir rišat.

Pramogos ir susirinkimai su Leninu priešakyje

Ar pamenat tas Lenino galvas ant visų sienų “aktų salėse”, susirinkimų ar vadovų kabinetuose? Nesvarbu kokia įstaiga: vaikų darželis, mokykla, darbovietė Lenino prospekte (dabar Gedimino prospektas) ar komunalinių paslaugų organizacija VSA.

Šiais laikais ne tik, kad nebeturim Leninų, mažos įmonės neturi ir posėdžių kabinetų.:)  Didesnės – posėdžių kabinetus turi, bet “aktų salės” – ne. Apie sales su amfiteatrais ir balkonais jau nėr kalbos, apie įstaigos profsajungų valdomas poilsiavietes prie ežerų bei Baltijos jūros irgi nekalbėsim.

“Įmonė pastate turėjo labai gražią salę, kurią net pagyrė pasirodyti atvykęs Maskvos satyros teatro aktorius Spartak Mišulin. Šioje nuotraukoje matosi dar kietos, bet vėliau buvo įrengtos minkštos kėdės, puošnūs balkonai.” – rodydamas nuotraukas pasakoja VSA buvęs darbuotojas p. Adolfas.

“Dirbome dideliame pastate su čia veikiančia įmonės valgykla, sporto sale”, – sako p. Adofas. – Tačiau valdžia rūpinosi ne tik mūsų maitinimu, fiziniu aktyvumu, bet ir teisinga politine orientacija – darbas be nuolatinių agitacinių kompanijos susirinkimų buvo neįsivaizduojamas”.

Tokių dalykų, kaip pietūs mieste pasirinktoje kavinukėje ir platus meniu pasirinkimas, tada nebuvo. Visi tiksliai kaip laikrodis nustatytu laiku savo valgykloje valgė tarybines dešreles su juoda duona bei burokėlių salotomis ir gėrė visą dieną kaitinamą saldintą arbatą.

Menininkas vietoj rinkodaros ir viešųjų ryšių

Tiesa, nepamirškim ir interjero temos. Tik negalvokit, kad interjeras yra šių laikų atradimas, sovietiniais laikais jis irgi buvo, kaip, kad buvo ir dizaineriai.

1961 m. Sovietų Sąjungoje užgimė judėjimas pavadinimu “Dailę buičiai”, tuo metu, beje, Lietuvoje (Vilniaus dailės akademijoje) atsirado ir pirmoji dizaino studijų programa. Šis judėjimas ir naujoji mokslo sritis tapo postūmiu sovietinio interjero permainoms. Tai liudija ir ilgamečio VSA darbuotojo pasakojimai bei išlikusios autentiškos nuotraukos.

Pasak p. Adolfo, įmonės apipavidalinimui buvo skiriamas didelis dėmesys.

“Įmonė turėjo menininko etatą. Žmogus, dirbantis šiose pareigose rašydavo tekstus, kurdavo piešinius, plakatus. Viskas vienaip ar kitaip tūrėjo perteikti profsąjungų, komunistų partijos poziciją”, – pasakoja jis.

“Buvo įrengtos garbės lentos, ant kurių kabindavo nusipelniusių žmonių nuotraukas, rašydavo jų vardus ir pavardes, darbo vietose būdavo paruošti stendai, kuriuose buvo aiškinama kaip padaryti vieną ar kitą užduotį pagal įvairiausius rodiklius, – prisimena pašnekovas. – Gerai pamenu, visokius skelbiamus partijos socialinius įsipareigojimus, būdavo truputį juokinga, nes juos nuolat keisdavo”.

Akivaizdu, kad samdomas menininkas kūrybinės laisvės turėjo nedaug. Be neutralių raštų dažniausiai buvo piešiami Lenino atvaizdai, kuriamos socialistinės agitacijos. Taip buvo stengiamasi kiekvienam įdiegti tų laikų ideologiją. Tokiomis nuotraukomis ir šūkiais darbuotojams buvo brukama nenuginčijama ir teisinga valdžios nuomonė.

“Šefuoti” buvo privaloma

Įdomu ir tai, kad anksčiau kiekvienai didesnei įmonei būdavo priskiriama kokia nors mokykla, kurią jie turėjo remti, rūpintis.

“Sovietų laikais kiekviena įmonė turėjo šefuoti kokią nors mokyklą. Tad, VSA bendradarbiavo su Vilniaus 19-a vidurine mokykla (dabar vadinasi Sirokomlės mokykla). Mes moksleiviams nemokamai išskirdavome autobusą jų ekskursijoms, pirkdavome kanceliarinių prekių ar dar ko nors pagal mokyklos poreikius. Už tokį šefavimą mokylos pionieriai švenčių progomis atsilygindavo koncertais” – kalba p. Adolfas.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę pionierių koncertai baigėsi, krito Lenino galvos, garbės lentos ir propogandiniai šūkiai, atsirado erdvės nuoširdžiai kūrybai.

Visgi sunaudojamo popieriaus kalnai užaugo būtent šiais laikais. Apie jo perdirbimo svarbą jau kalbėjome ankstesnėje “Lietuviškos vartojimo istorijos” dalyje. VSA tam turi paruošusi specialias popieriaus atliekoms rūšiuoti skirtas dėžutes. Ar Jūsų įmonė taupiai naudoja biuro popierių, kaip su tuo tvarkosi kiti ofisai?

Leninas ant sienos, dokumento kopija per “kalkę” originally appeared on VSA on 2012/01/24.

Pagaliau sulaukus sniego ir užpusčius kelius bei takelius gatvių teritorijų valymas tapo aktualesnis nei iki šiol. Kol modernios mašinos braukia sniegą nuo kelių ir barsto juos smėliu ar druska, prisiminkime, kaip šis procesas vyko anksčiau.

“Lietuviškos vartojimo istorijos” herojus p. Adolfas, pas mus išdirbęs 30 m. pasakoja: “Sovietiniais laikais mums priklausė tvarkyti visą miestą. Turėjome virš 800 etatų rankinio valymo komandą, ir automatinius barstytuvus. Taip pat patys visai Lietuvai gaminome sniego valytuvus su kaproniniais šepečiais.”

Tokie barstytuvai gelbėjo žmones ir mašinas gatvėse nuo slidžios dangos. Sovietų Sąjungoje populiarių žigulių ir zaporožiečių vairuotojai tik gerai pabarsčius takus galėjo išsiruošti į keliones.

Daugėjant automobilių ir keičiant kelių dangą į geresnę su laiku atrirado kur kas inovatyvesni gatvių valymo sprendimai. Šiandien kai beveik kiekviena šeima turi bent po vieną automobilį, o daugiabučių kiemuose sunkiai berandama vieta jam pastatyti, žiemą gatvėse saugios vairavimo sąlygos ypač svarbios. Todėl paprastą smėlį ar druską pakeitė specialus mišinys, kuris yra paruoštas taip, kad ištirpdytų susidariusį ledą ir neleistų jam sustingti, tačiau nekenktų kelių ar takų dangai. Tokį mišinį dabar naudojame ir mes.

Nors kai kurie su nekantrumu jau laukiame šiltesnio meto ir nutirpusio sniego, tačiau pasibaigus žiemai gatvėse visai nenorime išvysti pravažiuoti trukdančių likusių smėlio krūvų. Vos tik pakilus termometro stulpeliui ir sniegui nutirpus mes ir kiti aplinkos tvarkytojai į darbą paleidžiame gatvių valymo automobilius ir imame šluoti gatves.

P. Adolfas prisimena: “Prie bordiūrų pavasarį likdavo labai daug smėlio. Tam mes turėjom savivartį į kurį jį pakraudavom. Turėjome specialius konteinerius, į kuriuos šlavėjai pildavo nuo gatvių sušluotą smėlį. Taip pat turėjome ir mašinas, kurios automatiškai smėlį, lapus, šukes šluodavo į save.”

Tais laikais rankiniu būdu reikėjo plauti ne tik gatves, bet ir pačias mašinas.

“Gatvių laistymui reikėjo 20 mašinų dieną ir 20 naktį. Mašinas turėjom plauti net lyjant lietui. Neduok dieve, nors vienos trūksta, jau valdžia priekaištauja, – kalba p. Adolfas. – Tokios gatvių laistymo mašinos buvo skolinamos ir apželdinimo trestui. Jie laistė medžius, gėles, gazonus.”

Dabar technologijoms stipriai pažengus į priekį gatvės yra valomos naujų manevringų vakuuminių automobilių pagalba. Ko gero nei vienas miesto gyventojas nenorėtų po savo langais ilgai klausytis kriokiančio gatvių valytuvo variklio. Užtat šie begarsiai automobiliai per valandą išvalo net 11 tūkst. kv. m., nepriekaištingai surinkdami visą pakeliui pasitaikiusį purvą, dulkes, nuorūkas bei kitas šiukšles. Jie tinkami valyti ne tik miesto gatves, bet ir pėsčiųjų takus, trinkelėmis grįstas aikštes, parkų takus, daugiaaukščius parkingus ar turgavietes. Tokius automobilius mums prieš 50 m. būtų buvę sunku net įsivaizduoti.

Nuo gatvių šlavėjų iki begarsių vakuuminių valytuvų originally appeared on VSA on 2012/01/20.

Iki lemtingos nakties 3 paras lietuviai kantriai budėjo, apjuosę televizijos bokštą. Į pagalbą gynybinei sienai statyti gyventojai ir darbo organizacijos pasitelkė įvairias priemones, rikiavo savo turimas transporto priemones, statybinės organizacijos vežė betoninius blokus, armatūras. Su savo didžiaisiais automobiliais stovėjo ir VSA (tuo metu vadinosi “Specialusis Vilniaus autotransportas”) darbuotojai.

Nors tuometinis VSA kolonos viršininkas dvejojo ar leisti darbuotojams su specialiuoju transportu vykti prie bokšto ir dalyvauti sudarant apsauginę juostą, visgi kiek vėliau leidimas buvo gautas, todėl netrukus prie bokšto pajudėjo ir šiukšliavežės, gatvių šlavimo bei laistymo mašinos.

“Šturmo metu sovietų kariai įsakė žmonėms automobilius patraukti, bet niekas transporto nepajudino iš vietos, o žmonės ryžtingai stovėjo susikibę už rankų, – prisimena p. Adofas, ilgametis VSA darbuotojas. – Tikėdamiesi juos palaužti sovietai šaudydami įvairavo tankus tiesiai į gyvą minią ant žmonių ir mašinų”.

Tuomet, sovietiniais laikais, viena iš VSA funkcijų buvo ir mirusiujų kūnų pervežimas. “Šiems tikslams buvo specialūs automobiliai, kuriais tą sausio 13-ios naktį iš 1-os tarybinės poliklinikos VSA vairuotojai pervežė 5 žuvusius laisvės gynėjus, taip pat vežėme ir sužeistuosius,” – graudinosi p. Adolfas. Keletas tą naktį dirbusių vairuotojų iki šiol dirba VSA kompanijoje.

“Pamenu, kaip tą naktį prie bokšto vienas vairuotojas, stovėjęs ant VSA automobilio kapoto nuo tanko smūgio į automobilį nulėkė 20 m. šalin ir buvo itin sunkiai sužeistas. Per tą išpuolį nukentėjo daug žmonių, daug žalos pridaryta ir mūsų mašinoms”, – pasakoja p. Adolfas.

Sausio 13-osios naktį vienas iš didžiųjų automobilių buvo pervažiuotas tanko ir visiškai suplotas. “Buvo suplotas kaip blynas… po visų įvykių nugabenome jį į VSA teritoriją. Visą mėnesį žurnalistai važavo fotografuoti mašinos.” – sakė pašnekovas.

Dabar, nors ir prabėgus 21-eriems metams nuo kruvinųjų įvykių, daugybė žmonių mena tą dieną taip, lyg ji vyko visai neseniai. Daugybė žmonių dalyvavo tuose įvykiuose, daugybė organizacijų (tuomet pavaldžių Sovietų Sajungos centrinėms organizacijoms) nepabijojo remti mūsų tautos Sąjūdį viskuo ką turėjo ir kuo galėjo. Kaži kaip būtų šiais laikais?

P. Adolfo pasakojimą žiūrėkite specialiame Pinigų kartos reportaže.

www.youtube.com/watch?v=TlRftK1KnDE

VSA darbuotojas p. Adofas: Tuomet vežėme ir sužeistuosius, ir žuvusius laisvės gynėjus originally appeared on VSA on 2012/01/13.

Gaminti stiklą pradėjo egiptiečiai

Interneto enciklopedijoje rašoma, kad pirmąją stiklo dirbtuvę archeologai rado Tel el Amarnoje (Egipte), 1370 m. pr. m. e. Pasirodo  jau senovės egptiečiai skyrė didelį dėmesį butelių formai, darydami juos žmogaus ar kokios nors daržovės formos. O Kryžiaus žygių metu, stiklo gaminių gamyba atkeliavo ir į Europą.

Taip stiklo gaminių tradicijos pasiekė ir Lietuvą. Archeologiniai tyrimai liudija, jog Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje stiklas buvo lydomas jau XI – XIII a. 1547 m. Didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas suteikė privilegiją Vilniuje steigti stiklo manufaktūrą ir prekiauti stiklo dirbiniais. Tai buvo buvo pirmoji Lietuvos valstybėje stiklo manufaktūra, davusi pradžią kurtis kitoms. Netgi manoma, kad tai seniausia Lietuvos pramonės šaka, kurios atsiradimas užfiksuotas istoriniuose šaltiniuose.

Tobulėjant stiklo pramonei, buvo atrasta ir kaip išgauti spalvotą stiklą. Žalias, mėlynas ar rudas stiklas gaminamas pridedant į stiklo žaliavos mišinį atitinkamo metalo oksido.

Sovietiniais laikais stiklinė tara buvo viena pagrindinių priemonių laikyti maisto gaminiams. Pienas, grietinė ir dauguma kitų produktų buvo pilami būtent į stiklinius indus. Tuo pačiu susiformavo ir antrinio jų panaudojimo tradicijos. Vienus indus, pavyzdžiui stiklainius, žmonės išplaudavo ir supildavo naujas uogienes, o kitus, taip lengvai namų buityje nepritaikomus, tokius kaip buteliai nuo gėrimų, nešdavo į taros supirktuves.

Matyt, dauguma atsimenat kaip būdami vaikais iškraustydavome tėvelio sandėliuką, susirinkdavome butelius ir temdavome juos į taros supirktuvę. O už gautas kapeikas ir rublius prisipirdavome “Paršiuko Čiuko” ir dar kaži kokių saldainių ar lipdukų su mašinytėm.

Bet net ir tada tas stiklas keliaudavo arba į gamyklas, kur tuos butelius plaudavo ir dezinfikuodavo ir vėl gėrimėlio pripildavo, arba į stiklo perlydymo gamyklas. Juk visi gerai žinome, kad tuos žalius butelius nuo šampano gamina būtent iš perdirbto (perlydyto) stiklo.

Stiklo taros gausa skatina antrinį jo naudojimą

Nors dabar maisto pakuotėms dažniau naudojamas plastikas, tačiau smarkiai išaugęs vartojimas ir gaminių įvairovė nesumažino stiklo taros poreikio. O stiklinių indų patogumo džiaugsmą pakeitė nerimas, kad ne visi žmonės suvokia, kaip elgtis su nebereikalingais ar sudužusiais stiklo gaminiais, bei neatsakingai išmestų jų daroma žala gamtai.

Tiek gamtoje, tiek mieste galima aptikti didelius stiklo butelių ar jų duženų kiekius. Tokios atliekos ypač pavojingos žmonėms ir gyvūnams, kurie lengvai gali susižaloti. Be kita ko, stiklas gamtoje suyra tik per 900 m. Todėl nepaprastai svarbu tinkamai pasirūpinti tolimesniu nebereikalingų stiklo pakuočių ir gaminių likimu.

Butelius, tinkamus naudoti antrą (trečią, o gal ir ketvirtą) kartą priima prekybos centrai ar taros supirktuvės. Taip žmogus gali atgauti už tarą sumokėtus pinigus.

Kitą, sudužusią ar supirkimui netinkančią, stiklo tarą privalu mesti į stiklui skirtus rūšiavimo konteinerius. Iš jų mes ar kiti atliekų vežėjai, surinktą stiklą priduoda į gamyklas, kurios jį išrūšiuoja ir perlydo į naujus gaminius. Taip išvengiama sunkiai yrančių atliekų savartynuose.

Vieni tvarkingai rūšiuoja, kiti varto konteinerius ir uždarbiauja

Reikia pastebėti, jog mūsų šalyje egzistuoja ir stiklo dūžio supirkimo punktai. Mes su kitais atliekų vežėjais vienbalsiai sutariam, jog šių punktų atsiradimas paskatino asocialius asmenis niokoti (laužyti, deginti) spalvotus konteinerius bei išrinkti tinkamą pridavimui žaliavą.

“Jei šie žmonės stiklinius butelius rinktų iš pievų, miškų, parkų tuomet galėtume sakyti, kad jie tikrai daro gerą darbą ir dar tokių būdu užsidirba, - sako Jūratė Antanaitytė-Voldemarienė, mūsų atstovė spaudai. – Tačiau, kai dėl šio uždarbio yra sugadinami konteineriai, užteršiama aplinka aplink juos, tuomet tai didelė žala konteinerių prižiūrėtojui, atliekų tvarkytojui, teritorijos valytojui ir beabejo tos vietos gyventojams”.

Stiklo rūšiavimo pagrindai

Šios šventės – gera proga pradėti rūšiuoti stiklą. Šiuo metu jo tikrai itin daug, tad būtinai paeksperimentuokite ir paskaičiuokite, kiek prirūšiuosite.

Taigi, prieš išmesdami bet kokią stiklinę tarą nepatingėkite ją paskalauti, ypač jei toje taroje buvo kas nors riebaus (aliejaus, grietinės, majonezo).

Metalinius žiedelius ir kamštelius perdirbimo gamykose atsijos magneto pagalba, o visos popierinės etiketės lydant stiklą sudegs ir suirs, tad didelės būtinybės jas nulupti tikrai nėra.

Atkreipkite dėmesį, kad į stiklo konteinerius negalima mesti porceliano, krištolo, keramikos šukių, elektros lempučių.

Na, o kaip vyksta stiklo perdirbimo procesas, siūlome pažiūrėti šiame reportaže.

www.youtube.com/watch?v=Uwu1RP2Qkbk

Stiklas: priduodam, rūšiuojam ar metam į pamiškę? originally appeared on VSA on 2012/01/05.

Kaip žinia, šiukšlių kiekiai šiam pasaulyje yra tiesiogiai susiję su vartojimu. Ne išimtis ir Lietuva. Per šventes vartojame daugiau, perkame daugiau maisto produktų, ir žinoma dovanų sau ir kitiems.

Prekybos centrai kasmet giriasi, kaip gruodžio mėnėsiais žmonės aktyviai perka įvairiausią buitinę techniką, žaislus, žaidimus, žiemos sporto inventorių, na ir žinoma, daug silkės, žuvies, kučiukų ir kitokių maisto gėrybių.

Prekybos centrai daugiau parduoda, mes surenkame daugiau šiukšlių.

Mes paskaičiavome, kad kiekvienų metų gruodžio mėnesiais surenkame dešimtadaliu buitinių atliekų daugiau nei lapkričio mėnesiais. “Šiemet tendencija ta pati”, - sako Jūratė Antanaitytė-Voldemarienė, mūsų atstovė spaudai.

Tačiau visai kitokia situacija yra su rūšiuojamomis atliekoms: popieriumi, plastiku ir stiklu. Ypatingai dėmesį traukia stiklo taros kiekio augimas. Gruodžio mėnesį stiklo taros iš spalvotų rūšiavimo konteinerių surenkame net 40 proc. daugiau nei lapkričio mėnesį. “Plastiko ir popieriaus pakuotės kiekiai taip pat didėja (apie 5-10 proc.), tačiau ne taip žymiai, kaip stiklo”, - sako Jūratė Antanaitytė-Voldemarienė.

Apie tai galėsite pažiūrėti „Pinigų kartos“ parengtame reportaže, kurį befilmuojant paaiškėjo, kad švenčių proga žmonės į rūšiavimo konteinerius linkę gausiai mesti ne tik spalvotiems konteineriams skirtas atliekas, bet ir likučius nuo šventinio stalo.

“Šia prasme didžiosios žiemos šventės niekuo neypatingos, jei po Šv. Velykų rūšiavimo konteineriuose randame kiaušinių ir visokių žaislinių zuikučių, vasarą - praėjusio sezono bulvių, rudenį - lapų, po Vėlinių - plastikinių gėlių ar indelių nuo žvakių, tai po Šv. Kalėdų – pasibaigusio galiojimo šokoladinių Advento kalendorių, pyragų, sausainių, eglutės papuošimų, žaisliukų, dovanų pakavimo popieriaus”, - vardina mūsų atstovė.

Tokie štai lietuviški šventinio šiukšlinimo pastebėjimai. Ta proga norisi mums visiems palinkėti, kad 2012 m. rūšiuotume atsakingiau, nebemestume maisto ar kitokių netinkamų atliekų į rūšiavimo konteinerius, o štai rūšiavimui tinkamų pakuočių nebemestume į buitinių atliekų konteinerius. Būkime žalesni, mylėkime ir gerbkime mus supančią aplinką.

www.youtube.com/watch?v=NuiG75RBIPY

Švenčių proga daugiau šiukšlių originally appeared on VSA on 2011/12/30.

Artėjant šventėms ir persivalgymo galimybėms, šioje “Lietuviškos vartojimo istorijos” temoje pakalbėsime apie maisto rūšiavimą. Atrodytų kas Lietuvoje gali rūšiuoši maistą, na nebent mano močiutė kaime – kas liko nuo stalo padalina kačiukams, šuniukams, vištoms ir paršiukams, o jau ko jie nebevalgo į duobę arba komposto dėžę supila.

Tačiau, kad ir kaip viskas atrodytų iš pirmo žvilgsnio, Lietuvoje maisto atliekų perdirbimas vykdomas jau dešimtmečiais.

“Maisto atliekos buvo surenkamos dar 1983 m., – pasakoja ilgametis UAB ”VSA” darbuotojas ir mūsų istorijos herojus p. Adolfas – Tuo metu Rytų Vokietijoje gamindavo tokius multikarus – nedideles mašinėles. VSA buvo gavusi tokių mašinelių ir, sulaukusi skambučio iš valgyklų, restoranų, kitų organizacijų, važiuodavo rinkti pasenusių arba kitaip nebetinkamo maisto atliekų gyvulių pašarui.”

Ir nors Sovietų Sąjungos laikais masinio maisto atliekų rūšiavimo nebuvo (kaip ir dabar), tačiau perdirbtų atliekų panaudojimo naudą žmonės jau įžvelgė.

Tai, ką mes vadiname maisto atliekomis, oficialiai tūrėtume vadinti biologiškai skaidžiomis (biodegraduojančiomis) atliekomis, o tai yra bet kokios organinės atliekos, kurios gali būti suskaidytos aerobiniu (dalyvaujant deguoniui) ar anaerobiniu (bedeguoniu) būdu. Buitinių-komunalinių atliekų sraute jas sudaro sodo atliekos, užterštas ar netinkamai perdirbtas popierius ir kartonas, skystos ir kietos maisto produktų atliekos.

Perdirbtos biodegraduojančios atliekos gali virsti puikiomis trąšomis, o pūdant jas anaerobiniu būdu, gaminamos biodujos, be to, išvengiama sąvartynuose pūvančių atliekų aplinkai daromos žalos.

Nerūšiuotos biologiškai skaidžios atliekos bedeguonėje sąvartynų aplinkoje tampa šiltnamio efektą sukeliančių metano dujų šaltiniu. Maža to, išskirdamos kenksmingas medžiagas, teršia dirvožemį ir vandenį. Vien dėl šių priežasčių maisto atliekas reiktų pradėti rūšiuoši masiškai.

Šiuo metu įstatymai įpareigoja šias atliekas rūšiuoti tik maisto pramonės dalyvius: maisto gamybos įmones, prekybos centrus, kavines, restoranus. Tačiau daugiabučių ar privačių namų gyventojams tokio įpareigojimo nėra, žinoma nėra ir tam reikalingos infrastruktūros.

UAB “VSA” duomenimis, buitinėse atliekose, surenkamose iš daugiabučių namų apie 44 proc. sudaro biodegraduojančios atliekos, kurios, deja, bet nukeliauja į savartynus. Privačių namų gyventojai ar sodininkai dažnai būna įsirengę komposto dėžes, todėl jų sukaupiamose buitinėse atliekose biodegraduojančių atliekų yra mažiau.

Kaip vyksta maisto atliekų surinkimas ir perdirbimas iš maisto gamybos ar prekybos įmonių mums sutiko papasakoti Lietuvos biodegraduojančių atliekų tvarkytojų asociacijos narės, UAB “Biodegra” komercijos direktorius Aleksandras Kiseliovas.

“Mes patys arba atliekų vežėjai, tokie kaip VSA, surenkame maisto atliekas iš jų turėtojų”, – pasakoja Aleksandras Kiseliovas. Pirminis biodegraduojančių atliekų rūšiavimas vyksta pačiose jų susidarymo vietose. Šios atliekos iš esmės būna dviejų rūšių: gyvūninės kilmės arba augalinės. Aliejai taip pat skaidomi pagal šį principą (gyvūninės kilmės riebalai arba augalinės).

“Gyvūninės kilmės atliekos – tai įvairūs mėsos, žuvies, pieno produktai, taip pat kiaušiniai, – vardina A. Kiseliovas – Augalinės – daržovės, vaisiai, medžiai, lapai, šakos”.

Taigi, restoranuose, viešbučiuose ir kitose maisto gamyba užsiimančiose įmonėse stovi paženklinti konteineriai, nurodantys kokios kilmės produktus į kurį reikia mesti.

Kai taip surūšiuotos atliekos atkeliauja į antrinio rūšiavimo ir perdirbimo bazę, bendrovės “Biodegra” darbuotojai kruopščiai viską perrenka.

Gyvūninės kilmės atliekos yra išpakuojamos (jei to reikia), smulkinamos, pasterizuojamos. Perdirbant šias atliekas taikomi labai griežti reikalavimai.

P. Aleksandras pasakoja, kad jei pas juos iš prekybos centrų atkeliauja, pavyzdžiui, morkų salotos su majonezu, šios jau rūšiuojamos ir perdirbamos kaip gyvūninės kilmės produktas. Taip yra dėl salotų sudėtyje esančio majonezo. “Taisyklė paprasta – jei gaminio sudėtyje yra bent viena dalis gyvūninės kilmės produkto, šiam perdirbti taikomi griežčiausi reikalavimai”, – akcentuoja specialistas.

Sumaišius su struktūrine medžiaga (medžių lapais, smulkiomis šakomis, žolėmis, popieriumi, kartonu) iš augalinių ir gyvūninių atliekų yra gaminamas kompostas.

Kompostavimo metu visos masės temperatūra savaime pakyla, tai galima jausti tiesiog pridėjus ranką. Susidarančio karščio dėka žūsta piktžolių sėklos bei kiti pavojingi organizmai. Gaminant kompostą būtina ji maišyti, tam kad į jį patektų daugiau oro.

Galutinis produktas (kompostas) gaunamas maždaug per pusę metų. Tuomet jis yra sijojamas.

Pasak p. Aleksandro, pagrindiniai komposto produkcijos vartotojai yra ūkininkai, gėlininkai, žmonės, norintys pagerinti savo žemę. Visgi, daugiausia Lietuvoje pagaminto komposto užsisako užsieniečiai. Ilgametė praktika rodo, kad kompostas praturtina dirvožemio derlingumą 30 proc.

www.youtube.com/watch?v=pbZO3jdBrDQ

Lietuviški maisto atliekų rūšiavimo ypatumai originally appeared on VSA on 2011/12/19.

Stopkadras/DELFI.TV /

Prieš kelias dienas per televizijas rodė ir internetuose paplito tikrai komiškas vaizdelis.  Apie mešką lepešką katra nusprendė su šiukšliavežių pasivažinėti ir tuo pačiu papietauti

Pas mus panašiai pietauja katės, o konteinerių krovėjais kelioms valandoms įsidarbina būsimi jaunikiai.

Aušros Barysienės nuotr.

Aušros Barysienės nuotr.

Vankuveryje – lokiai, pas mus katės ir jaunikiai originally appeared on VSA on 2011/12/16.

“Tais laikais buvo dvi atliekų išvežimo sistemos. Viena populiariausių – kai namų laiptinėse kabėdavo šiukšliavežių grafikai, o į kiemą atvykęs vairuotojas duodavo signalą. Bėgdavome visi su kibirais, kad tik suspėtume, na o jei nespėjom, bėgam į kitą kiemą, o jei ir į tą nespėjom laukiam kito karto pagal grafiką”, - pasakoja mūsų “Lietuviškos vartojimo istorijos” herojus p. Adolfas.

Pasak p. Adolfo, anuos laikus palyginus su dabartiniais, atliekų surinkimas labai skiriasi. Esminis skirtumas – vienu šiukšliavežės važiavimu surenkamas atliekų kiekis. Geriausiai tai iliustruoja kitas pavyzdys.

“Mano laikais buvo ir tokios mašinos, kurios atliekas veždavo konteineriais. Ant specialaus automobilio rėmo surikiuodavome 6 (o patobulinus mašinas – konteinerius ir važiuojam. Pilną konteinerį paimam, tuščią pastatom. Įsivaizduojat koks aptarnavimo greitis būdavo, koks surenkamų atliekų kiekis ir kiek tos mašinos kuro sudegindavo” – retoriškai klausia p. Adolfas.

Atliekų tuose konteineriuose niekas nepresuodavo, o tilpdavo į vieną konteinerį tik apie 1 kubinį metrą šiukšlių. Taigi mašina galėdavo paimti tik 6-8 kubinius metrus atliekų ir jau tekdavo vežiuoti į savartyną. Dabar gi visos šiukšliavežės turi presus. Vidutiniškai viena šiukšlevežė šiais laikais gali aptarnauti 40-50 pilnai prikrautų 1 m3 talpos konteinerių, supresavus jų turinį gaunasi apie 16-20 m3 atliekų. Beje, kalbant apie atliekų svorį, apie anuos laikus nieko negalime pasakyti, tačiau kalbant apie dabartinius tiksliai žinome, kad viena pilnai pakrauta šiukšliavėžė gali pavežti apie 8-10 tonų komunalinių atliekų.

Anų laikų atliekų surinkimas turėjo ir kitų įdomybių. “Mobilių telefonų ir kompiuterių nebūdavo, tai ir ryšio visą darbo dieną su vairuotojais neturėdavome. Grįžta jie po visos dienos darbų į bazę tada ir sužinai, kad kažko neaptarnavo, nes nesugebėjo privažiuoti, arba kažkokio adreso nerado, arba visai nespėjo. Žodžiu, išvažiavo vairuotojas į darbą, tai ir gaudyk vėją laukuose”, – juokiasi p. Adolfas ir pripažysta, kad simuliuoti ir prastai dirbti arba nedirbti visai tais laikais buvo didelės galimybės.

“Dabar ne tik mobilius vairuotojai turi, bet ir visose “VSA” mašinose stovi po kompiuterį. Vairuotojai mato visą žemėlapį, tad ir pasiklyti mažiau galimybių, mato kuriame taške koks konteineris turi stovėti, jei aptarnavo konteinerį, turi pažymėti programoje, jei dėl kažkokių priežasčių negali aptarnauti, turi susisiekti su ofiso žmonėmis ir informuoti. Biure dirbantys žmonės stengiasi operatyviai spręsti šitus klausimus”, – šiuolaikinių technologijų ypatumus atliekų surinkime vardina mūsų herojus.

Šių laikų naujiena, kuria naudojasi tik nedidelė dalis Vilniaus gyventojų, tačau visi Druskininkų gyventojai, yra požeminė “Molok” konteinerių sistema. Besivydama atliekų tvarkyme pažengusią Skandinaviją, VSA visoje Lietuvoje pradėjo įrenginėti 4-5 kartus talpesnius konteinerius, 1,5 m. įkasamus po žeme. Ne tik specialistai, bet ir paprasti vartotojai patys pamatė ir įvertino jų privalumus: ši atliekų surinkimo sistema neskleidžia nemalonaus kvapo, neleidžia veistis parazitams, o ir atliekas galima išvežti rečiau, bei pigiau specialia šiukšliaveže.

www.youtube.com/watch?v=199qk086fEs

Komunalinių atliekų surinkimo būdai: tada ir dabar originally appeared on VSA on 2011/12/14.