Posts Tagged ‘adomavicius’

• Rūšiuosime ar deginsime?

  Date: 2009.10.15 | Category: Atliekų rūšiavimas, Ekologija, Laisva spauda rašo | Response: 0

  

  Labai įdomus pasirinkimas, ar ne? Tokius variantus, pasirodo, svarsto „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“. Bendrovė, Vilniaus miesto savivaldybės užsakymu turinti pateikti Vilniaus miesto atliekų tvarkymo projektą.

  Esame girdėję, kad toks projektas bus rengiamas, todėl oficialiai savivaldybei siuntėme raštą, siūlėme projekto rengėjams ir užsakovams sukviesti visus Vilniaus atliekų vežėjus į pasitarimą. Visi turime pasiūlymų, galėtume pasidalinti informacija ir žiniomis, sukauptomis iš ilgametės praktikos. Eilinį kartą likome neišgirsti.

  O dabar niekaip neparengianti šio projekto bendrovė skundžiasi informacijos stoka ir svarsto, kas geriau: ar deginti, ar rūšiuoti? Ir kas neva gyventojams būtų pigiau.

  Pirma, tokie svarstymai arba kvepia visišku neišmanymu ir nekompetencija, arba jie turi kitų paslaptingų planų ir tikslų. Antra, jei ruošiatės viską deginti, tai tikrai negalvojate, kaip taupyti gyventojų pinigus. Mieli skaitytojai, ar Jūsų tai nestebina?

  Iš praktikos galime pasakyti, kad pigiausia viską vežti į sąvartyną, kaupti kalnus šiukšlių, susitaikyti su visom iš to išplaukiančiom pasėkmėm. Nes taip daro ir Bangladeše.

  Kitose, drįstume sakyti, socialiai atsakingose valstybėse paprastai daroma yra taip:

  Pirmiausia, žmonės labai atsakingai stengiasi rūšiuoti atliekas namuose, jas mesti į tam skirtus konteinerius, tuomet tos išrūšiuotos atliekos didžiąja dalimi yra atiduodamos perdirbti. Tokią sistemą, nors ir labai stipriai šlubuojančią, mes turime ir Lietuvoje (šįkart nekalbėsime apie vyraujančius tautinius rūšiavimo ypatumus ir apskritai suvokimą, kam ir kodėl reikia tą daryti).

  Stambiagabaritės atliekos (sofos, stalai, kedės, spintos, kiti baldai, šaldytuvai, unitazai ir kiti panašus daiktai) taip pat yra ardomi, išrūšiuojami, kas įmanoma – perdirbama.

  Antra, kituose kraštuose, pavyzdžiui Skandinavijoje, Olandijoje, Vokietijoje iš komunalinių atliekų atskiriamos ne tik tos mums gerai žinomos antrinės žaliavos (stiklas, popierius, plastikas, metalas), tačiau ir biodegraduojančios atliekos (šiuo metu Lietuvoje beveik pusė – 45 proc. – į savartynus vežamų komunalinių atliekų sudaro biodegraduojančios atliekos). O juk jos galėtų būti panaudojamos energijos, šilumos gamybai. Galiausiai įvairūs maisto likučiai galėtų būti kompostuojami, vėliau gaminamas vertingas kompostas mūsų augalams.

  

  Pavyzdžiui, Švedijoje yra naudojama technologija, kuri leidžia iš biodegraduojančių atliekų galinti gamtines dujas, kuriomis užpildomi atliekų surinkimo mašinų bakai.

  It tik tada tik tai,  kas lieka, galima būtų arba deginti, arba kaupti sąvartynuose.

  Ar ir kada Vilniuje bus statoma deginimo gamykla, neaišku. Tačiau faktas, kad po tokio išrūšiavimo savartynuose atliekų būtų žymiai mažiau, ir sąvartynų “galiojimo laikas” gerokai prasitęstų.

  Kalbant apie pigumą. Deginimas – brangiausias atliekų naikinimo būdas, tačiau manoma, kad tai ekologiškiausias kelias sunaikinti neperdirbamas ar kitaip nepanaudojamas atliekas.

  Ekologiškas gyvenimo būdas niekada nebuvo pigus. Tokia tiesa. Tiesiog darydami tam tikrus veiksmus, keisdami savo įpročius, tą kainą mes galime susimažinti.

  Sako, kad 17 kartų pakartotas veiksmas, tampa įpročiu. Pradžioje išmokime rūšiuoti, rūšiuokime. 18 kartą nešant išrūšiuotas atliekas į konteinerius manysite, kad tai darėte visą gyvenimą.

• Vartotojų teisių dilema

  Date: 2009.08.28 | Category: Laisva spauda rašo, Pastebėjimai | Response: 2

  

  Vykdydami savivaldybės pavedimą pakeisti visas sutartis su savo klientais pagal savivaldybės nustatytą šabloną, patekome į kuriozišką situaciją.

  Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VTTAT) buvo viena iš tų institucijų, kurioms vartotojai esą skundėsi dėl ligšiolinių sutarčių. Vėliau paaiškėjo, kad VTTAT – priešingai nei teigė Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius – šiemet jokių skundų dėl „VSA Vilniaus“ nebuvo gavusi.

  Kadangi taip jau nutiko, kad VTTAT yra mūsų klientas, jie gavo iš mūsų naują sutarties variantą ir prašymą jį pasirašyti. Tą patį, ką ir tūkstančiai kitų mūsų klientų. Ir štai vakar gauname raštą iš VTTAT, kuriame jie – kaip klientai – prašo pakeisti pasiūlytą pasirašyti sutartį. Būtent tą pačią, kurią savivaldybė – motyvuodama vartotojų teisių gynimu – įpareigojo mus pasirašyti su visais „neapgintais“ klientais.

  Dilema. Kas aukščiau – ar  savivaldybės ultimatyvus įpareigojimas versti klientus pasirašyti šablonišką sutartį, ar kliento individualūs poreikiai, juolab, kai tas klientas yra vartotojų teisių ekspertas?

• Pagaliau gavome tikrą skundą!

  Date: 2009.08.14 | Category: Laisva spauda rašo, Pastebėjimai | Response: 2

  Kaip žinia, „pastaruoju metu“ Vilniaus savivaldybė gavo „daug“ skundų dėl mūsų sutartyse neva esančių trukūmų.
  O šiandien skundą gavome mes, ne savivaldybė.

  

  Ponios Danutės skundas yra ne dėl mūsų ankstesnės sutarties, o dėl tos, kurią parengėme vadovaudamiesi savivaldybės nustatyta forma ir buvome priversti išsiųsti visiems savo klietams, nes priešingu atveju savivaldybė pagrasino nutraukti su mūsų įmone sutartį.

  Visą savaitę sulaukiame savo klientų skambučių, kurie teiraujasi, ką gi ta naująja sutartimi mes keičiame? O mes visiems sakome, kad pasikeitė tik sutarties forma (taip savivaldybės nustatyta), o realiame gyvenime jums niekas nesikeis.

  Klientė Danutė teisi. Bet mes nieko negalime pakeisti, mes galim tik prisiimti visas pasekmes už savo klietams sudarytus nepatogumus, paaiškinti situaciją ir toliau gyventi draugiškai.

  Miela Danute, mes ateityte norėtume su jumis turėti reikalų, nes esame socialiai atsakinga įmonė. Bet paradoksas – tokie neatrodome, kai vykdome savivaldybės reikalavimus.

• Pažadėjo – patiešijo, neištesėjo – nesugriešijo

  Date: 2009.08.13 | Category: Laisva spauda rašo, Pastebėjimai | Response: 0

  

  Apie tai, kad bendraujant su įvairaus rango Vilniaus savivaldybės pareigūnais tenka išmokti tam tikrą spec. žodynėlį – jau rašėme. Tarkime, jie pasako, kad „aiškinsis problemą“, o tu supranti, kad tiesiog bandys ištempti kuo daugiau laiko. Dirbdamas sostinės rinkoje ir neišvengiamai bendraudamas su tarnautojais ir politikais, ilgainiui išmoksti suprasti valdininkišką kalbą.

  Bet ne visiems tokios pamokos sekasi. Štai ryt antrą kartą piketuoti ketinantys kiemsargiai nežinojo, kad pažadas, kurį išsako savivaldybė, deja, nebūtinai virsta kūnu.

  2009-07-03 „Vilniaus diena“ rašė:

  Apie 13 val. piketas baigėsi, tačiau vicemeras pasikvietė apie dešimt piketuotojų atstovų nuodugnesniam pokalbiui į savivaldybę. Per atskirą pokalbį su piketavusių bendrovių atstovais valdžia dar kartą priminė, kad savivaldybė įsiskolinimus grąžins dalimis. Šiandien pervesta 25 proc. visų skolų algoms, liepos pradžioje, kuomet bus surinkti mokesčiai už turtą ir žemės nuomą, bus pervesta kita panašaus dydžio skolos dalis.

  Pažadai liko pažadais, šiandien (2009-08-13) toji pati „Vilniaus diena“ (taip pat VZ.lt ir kiti) rašo:

  „Po pirmo piketo (…) buvo toks susitarimas: jie mokės pagal skolų grąžinimo grafiką. Pirmas mokėjimas turėjo būti atliktas tą pačią dieną, turėjo būti pervesta 25 proc. skolos, 2,3 mln. litų. Bet mums pervedė 1,9 mln. litų. Kiti mokėjimai turėjo būti po dviejų, po trijų savaičių. Bet nebuvo“, – pasakojo V.Biatova [piketo organizatorė].

  Panašu, kad iš savivaldybės „išsimušti skolų“ nepadeda net piketai. Priminsime, kad 3 mln., kurių ryt reikalaus kiemsargiai, tėra daugiausia 1 procentėlis nuo visos Vilniaus skolos verslui. Mes, „VSA Vilnius„, papuolame tarp tų nepiketuojančių, kurie bandome uždirbtus pinigus atgauti teisėtais būdais. Rašome raštus, vaikštome į pasimatymus stikliniame dangoraižyje (Konstitucijos pr. 3), siūlome win-win-win užskaitų būdą, skolų išdėliojimo grafikus. Tačiau visos pastangos kol kas eina veltui, nes situacija nesikeičia.

  Jeigu savivaldybė nesugeba įvykdyti susitarimo ir viešai duoto pažado dėl savo 1 proc. skolos grąžinimo, ką galvoti likusios 99 proc. skolos kreditoriams? Džiaugtis už kiemsargius, kuriems BENT PAŽADĖJO?

• Panašu, kad kaltinimai nepasitvirtino

  Date: 2009.08.07 | Category: Laisva spauda rašo, Pastebėjimai | Response: 1

  Istorijos tęsinys. Po to, kai Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius pagrasino nutraukti su mūsų įmone sutartį, praėjo trys savaitės. Reaguodami į gautą ultimatumą, liepos 21 d. oficialiai paprašėme trijų institucijų – Vilniaus savivaldybės administracijos, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos ir Aplinkos ministerijos – atsiųsti informaciją apie “pastaruoju metu gautus daugybę skundų”, apie ką kalbėjo vicemeras.

  Atsakymus gavome, o štai konkrečių skundų – ne. Visa tai surašėme į pranešimą spaudai, kurį šiandien išleidome viešumon.

  „VSA Vilnius“ negavo duomenų, kurie pagrįstų Vilniaus savivaldybės mestus kaltinimus

  Rugpjūčio 7 d., Vilnius. UAB „VSA Vilnius“ skelbia iš valstybės institucijų negavusi duomenų apie tariamus vartotojų skundus, kuriais motyvuodama Vilniaus miesto savivaldybė grasina nutraukti sutartį su atliekų vežėju.

  Liepos viduryje sostinės vicemeras Romas Adomavičius paskelbė, jog „pastaruoju metu“ gaunama „daug“ gyventojų skundų dėl trūkumų sutartyse tarp „VSA Vilniaus“ ir atliekų turėtojų. Bendrovė operatyviai sureagavo ir kreipėsi į visas mero pavaduotojo rašte nurodytas institucijas prašydama jų suteikti informaciją apie užregistruotus nusiskundimus.

  Pasak „VSA Vilniaus“ teisininkės Vilmos Ramanauskaitės, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT) bei Aplinkos ministerija oficialiai atsakė konkrečių skundų dėl „VSA Vilniaus“ negavusios. „Tiesa, VVTAT informavo, kad 2008 m. buvo gavusi 2 nusiskundimus, tačiau jie abu pernai ir buvo išspręsti“, – sakė teisininkė. Tuo tarpu Vilniaus savivaldybė per tris savaites neatsiliepė į bendrovės prašymą patikslinti kaltinimus ir nurodyti konkrečius skundus.

  „Mums nepavyko gauti savivaldybės kaltinimus pagrindžiančių duomenų. O juk būtent tariamais vartotojų skundais grindžiami grasinimai nutraukti su mumis sutartį“, – sakė V. Ramanauskaitė.

  Jos teigimu, nepaisant nepagrįstų Vilniaus vicemero kaltinimų, bendrovė turėjo vykdyti savivaldybės reikalavimą peržiūrėti ir pataisyti sutartis su atliekų turėtojais. „Peržiūrėjome visas sutartis, pataisėme jas taip, kad savivaldybė neturėtų dingsčių abejonėms. Daugiau nei pusei klientų – 4785 – pranešimus dėl sutarties pakeitimo jau išsiuntėme, likusiems išsiųsime artimiausiomis dienomis“, – sakė V. Ramanauskaitė.

  Per 3 savaičių laikotarpį, kol vyko susirašinėjimas su institucijomis, Vilniaus miesto savivaldybės kontroliuojamų įmonių skolos bendrovei “VSA Vilnius” nesumažėjo ir siekia apie 800.000 Lt.

  “Užuot sprendusi skolų grąžinimo savo kreditoriams klausimą, Vilniaus valdžia daro veiksmus, panašius į sąmoningą investuotojų žlugdymą”, – sakė V. Ramanauskaitė. Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus paskaičiavimais, šiuo metu bendra savivaldybės skola sudaro apie 350 mln. Lt. Apie tai, kiek papildomai yra įsiskolinusios savivaldybės įmonės, tikslių duomenų nėra.

  Beje, vykdydami savivaldybės įpareigojimą, oficialiu raštu jos paprašėme, kad pratęstų sutarčių su mūsų klientais perrašymo terminą iki 2009 m. rupgjūčio 27 d. (savivaldybės mums duotas dead-line buvo 2009 m. rugpjūčio 7 d.). Tūkstančius sutarčių per trijų savaičių terminą neįmanoma pakeisti fiziškai. Kol kas nežinome, ar į mūsų prašymą bus atsižvelgta, nes oficialių žinių nėra.

  Sutartyse panaikinome visus konteinerių tempimo ir kt. mokesčius už paslaugas, kurias vartotojai galėdavo užsisakyti papildomai. Mokesčius už papildomas paslaugas taikydavome tik esant vartotojo užsakymui – tai galime pagrįsti pateikdami klientams siunčiamas sąskaitas-faktūras.

  Taigi savo pakoreguotą sutarties šabloną išsiuntėme Vilniaus miesto savivaldybės ir Aplinkos ministerijos atsakingiems pareigūnams, kad jie įvertintų ir pakonsultuotų, ar tikrai eliminavome visas abejones. Čia taip pat dar neturime atsakymo, nors Aplinkos ministerijos žmonės sutiko geranoriškai pagelbėti. Tačiau savivaldybės mums duotas terminas “susitvarkyti” yra toks trumpas, kad sutartis su savo klientais esame priversti perrašinėti  dar nesusiderinę galutinės versijos.

• Atmetėme kaltinimus, priminėme savivaldybei apie skolą

  Date: 2009.07.21 | Category: Laisva spauda rašo | Response: 3

  

  Praeitą savaitę kaip iš giedro dangaus nukrito žinia, kad Vilniaus savivaldybė grasina nutraukti su mumis sutartį. Tuomet iš spaudos sužinojome, kad savivaldybė mums išsiuntė raštą, ir jo negavę nelabai ką galėjome pakomentuoti. Tačiau po poros dienų raštą gavome, bet nepaisant to, aiškiau nepasidarė.

  Kadangi buvome apkaltinti viešai, tai ir savo atsakymą išplatinome viešai.

  Žemiau – šiandien mūsų paleistas pranešimas spaudai:

  „VSA Vilnius“ atmeta savivaldybės kaltinimus, prašo susimokėti skolą

  Liepos 21 d., Vilnius. UAB „VSA Vilnius“ atmeta Vilniaus miesto mero pavaduotojo Romo Adomavičiaus žiniasklaidoje paskelbtus kaltinimus dėl neva neteisėtai renkamų papildomų mokesčių už atliekų tvarkymą. Taip pat ragina Vilniaus miesto savivaldybę ir jos kontroliuojamas įmones sumokėti skolas bendrovei, kurios jau siekia 800 tūkst. Lt.

  Pasak „VSA Vilnius“ teisininkės Vilmos Ramanauskaitės, bendrovė taiko Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą atliekų tvarkymo tarifą, todėl „visi renkami mokesčiai yra pagrįsti“. Jos teigimu, visas sutartis su atliekų turėtojais „VSA Vilnius“ sudaro teisėtai ir remdamasi galiojančiais teisės aktais.

  „VSA Vilnius“ tiesiogiai nusiskundimų dėl neteisėtai renkamų mokesčių iš klientų nėra gavusi, todėl kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, Aplinkos ministeriją, Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą prašydama suteikti informaciją apie visus užregistruotus nusiskundimus bendrovės teikiamomis paslaugomis. Vilniaus mero pavaduotojo rašte rašoma, kad būtent šios įstaigos tokių nusiskundimų gauna „daug“.

  „Mes nežinome, kiek yra tokių nusiskundimų, koks jų turinys, kas ir dėl ko skundžiasi. Dėl to negalime tinkamai reaguoti. Paprašėme valstybės įstaigų kuo skubiau patikslinti informaciją, kad galėtume imtis visų reikiamų priemonių”, – sakė V. Ramanauskaitė.

  „VSA Vilnius“ yra įsipareigojusi teikti atliekų tvarkymo paslaugas pagal sutartį, kurią su Vilniaus miesto savivaldybės administracija sudarė 2007 m. gegužės 15 d. „Tačiau pasirašyta sutartis ir jokie kiti teisės aktai mums nedraudžia teikti ir kitas su atliekų tvarkymu susijusias paslaugas, kurios, be abejo, kainuoja papildomai“, – sakė teisininkė.

  Pasak „VSA Vilnius“ atstovės, papildomas mokestis už atliekų tvarkymą gali būti skaičiuojamas vieninteliu atveju, jei atliekų turėtojas pažeidžia pačios savivaldybės Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių 31 punktą bei patvirtintos sutarties 25 punktą ir pakeičia konteinerio buvimo vietą, t.y. savavališkai perstumia jį iš patvirtintos konteinerio aikštelės.

  „Natūralu, jog tokiu atveju mūsų darbuotojai privalo suteikti papildomą paslaugą – tarsi sekliai ieškoti konteinerio, tampyti jį, grąžinti į sutartą vietą. Tokioms paslaugoms suteikti darbuotojai sugaišta daug laiko. Visi puikiai suprantam, kokios bus pasekmės, kai gyventojai neras konteinerio įprastoje vietoje“, – V. Ramanauskaitė paaiškino, kodėl yra numatyta išimtis.

  Bendrovės atstovė teigia, jog „VSA Vilnius“ vykdys savivaldybės įpareigojimą iki 2009 m. rugpjūčio 7 d. peržiūrėti visas su atliekų turėtojais pasirašytas sutartis ir prireikus jas pataisyti. „Tik mums labai keista, kad tokį ultimatumą gavome tą pačią dieną, kai suėjo 5 metų terminas nuo bendrovės privatizavimo dienos. Būtent šiam laikotarpiui savivaldybė buvo įsipareigojusi sudaryti mums visas sąlygas dirbti atliekų tvarkymo rinkoje. Kitą dieną girdime grasinimus nutraukti sutartį”, – stebėjosi teisininkė pabrėždama, kad iš valstybės institucijų labai laukia informacijos apie konkrečius skundus.

  Ji priminė, kad Vilniaus savivaldybei už privatizuotą atliekų tvarkymo bendrovę 2004 m. buvo pervesta 43 mln. Lt, dar mažiausiai 6 mln. Lt „VSA Vilnius“ investavo į paslaugų kokybės gerinimą. „Tikimės, kad savivaldybė savo priekaištus sugebės pagrįsti. Priešingu atveju tai panašu į investuotojų žlugdymą“, – sakė „VSA Vilnius“ atstovė.

  Prieš išplatindami šį pranešimą išsiuntėme kelis oficialius raštus valstybės institucijoms:

  Vilniaus miesto merui

  Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui

  Vilniaus miesto savivaldybės administracijai

  LR Aplinkos ministerijai

  Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai

  Tikimės, kad „pastaruoju metu“ institucijų gauti skundai mus pasieks ir mes galėsime papasakoti šios istorijos tęsinį.

• Gaila, kad pinigai nekvepia

  Date: 2009.07.06 | Category: Laisva spauda rašo | Response: 7

  

  Laikraštis “15 min” publikavo straipsnį skambiu pavadinimu: “Atliekų versle – Neapolio kvapas”. Jį paskaičius susidaro įspūdis, kad “VSA Vilnius” yra blogietis, nes piktybiškai nemoka miesto savartynui už ten pristatomas šiukšles. O štai Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras (VAATC) yra gerietis, nes gyventojų labui kenčia negaudamas iš mūsų 1 mln. Lt litų. Visa laimė, kad VAATC yra geros širdies, nes priešingu atveju į savo valdomą Kazokiškių savartyną nepriimtų iš mūsų surinktų šiukšlių ir Vilnius virstų Neapoliu (tokiu Italijos miestu, kuris pernai buvo tapęs dideliu šiukšlynu).

  Taigi, šios istorijos veikėjai – blogasis tariamai nemokus atliekų vežėjas, gerasis kantrybę prarandantis sąvartynas ir neutralioji Vilniaus valdžia, kuri teigia esanti “ne prie ko”.

  Kadangi istorija yra labai dramatiška (Neapolio šešėliai ir kone itališkos mafijos šmėkla), pamėginkime įsijausti į tariamo blogiuko – “VSA Vilniaus” – kailį.

  Tokiomis didelėmis oranžinėmis mašinomis mes kasdien aplankome savo klientus – gyvenamuosius namus ar biurus. Juose gyvena arba dirba žmonės, kurie kažkodėl prigamina šiukšlių. Žmonės tvarkingi, todėl šiukšles sumeta į konteinerį. Mes tą konteinerį išverčiame į savo oranžinę mašiną ir šiukšles vežame į Kazokiškių savartyną. Ten išverčiame. Kasdien kartojame tą patį: daugybė oranžinių mašinų, daugybė konteinerių, daugybė kilometrų.

  Pinigų už šias paslaugas kelias turėtų būti labai panašus į šiukšlių kelią. Gyventojas (šiukšlintojas) sumoka namų administratoriui (tarkime, UAB “Senamiesčio ūkiui”), šis sumoka atliekų vežėjui (“VSA Vilniui”), o mes sumokame sąvartynui (VAATC). Šioje grandinėje kiekvieną šiukšlę lydi pinigas. Taip turėtų būti. Tačiau taip nėra. Kodėl?

  Priežastį straipsnyje paminėjo ir “15 min.”:

  “Tarpininkai – namų administratoriai – už atliekų gabenimą surinktas lėšas neretai perskirsto ir kitoms reikmėms, todėl susidaro įsiskolinimai kai kurioms atliekų gabenimo įmonėms”

  Taigi gyventojų pinigai už šiukšles pasiekia namų administratorių, tačiau kitų grandžių nebepasiekia. Šiukšlės keliauja, tačiau pinigai nebe.

  Gyventojas (šiukšlintojas) –> namų administratorius –> “VSA Vilnius” –> savartynas

  Antroji ir ketvirtoji šiukšlių kelio grandys yra kontroliuojamos Vilniaus miesto savivaldybės. Mes, negaudami pinigų iš namų administratoriaus, esame spaudžiami sumokėti savartynui. Gyventojas įkiša pinigų į vieną savivaldybės kišenę, tuomet iš tos kišenės yra ištraukiama ir parodoma špyga, o tuomet kita savivaldybės kišenė rodo besanti tuščia.

  Taip, mes iš tiesų atsisakome mokėti tai savivaldybės kišenei (savartynui) tol, kol kita savivaldybės kišenė (namų administratoriai) nesumokėjo mums. Šią savo nuostatą grindžiame ne tik verslo, bet ir sveiko proto principais.

  Šių argumentų negirdi ir nenori girdėti nei tos kišenės, nei jų savininkas. Štai sostinės vicemeras Romas Adomavičius straipsnyje sako:

  “Yra įmonių ir jų vadovų, kurie bando, tarkime, savo skolas miestui spręsti viską keldami į valdžios lygmenį, tačiau tai yra ūkiniai procesai ir turi būti normaliai tvarkomi”

  Išversime į nediplomatinę žmonių kalbą: “Yra tokia įmonė “VSA Vilnius” ir jos direktorė J. Petrauskienė, kuri bando priversti mus, valdžią, prisiimti atsakomybę už skolas, tačiau mums tai politiškai labai nepatogus klausimas, todėl mes jį tvarkysime ūkiniu būdu ir nekreipsime dėmesio į sveiką protą”.

  Taip pat išversime, ką sako savivaldybės Energetikos ir statinių skyriaus vedėjas Kęstutis Karosas:

  “Turime preliminarius skaičius, kiek įmonės yra skolingos “VSA Vilniui”, tačiau konkrečiau komentuoti kol kas nėra ką – reikia viską susisteminti, išklausyti abi puses ir tada jau bus galima daryti kažkokius sprendimus”

  Šių žodžių vertimas būtų toks: “Puikiai žinome, kad savivaldybės kontroliuojami namų ūkiai neatsiskaito su “VSA Vilniumi”, tačiau kol kas šios problemos neskubėjome spręsti ir nepanašu, kad skubėtume ateityje”.

  Beje, savivaldybė skolinga ne tik mums. Štai „Vilniaus diena“ rašo, kad sostinės valdžia miestą prižiūrinčioms įmonėms skolinga iki 12 mln. Lt. Darbuotojai jau piketuoja. Mes kol kas nesirengiame, nes turime šiokį tokį pranašumą – tarp mūsų klientų yra ir privačių žmonių ir kompanijų, ne tik pažadais maitinanti savivaldybė…

  Taigi tariamas blogiukas – “VSA Vilnius” – turi tris sprendimo variantus.

  1. Kredituoti savivaldybę ir savo (skolintomis) lėšomis suteikti laimę savivaldybės kontroliuojamam monopolininkui savartynui.
  2. Paduoti į teismą savo skolininkus namų ūkius, kas reikštų savanoriškai (kamikadziškai) susimažinti rinkos dalį. Bylos inicijavimas reikštų iškastą karo kirvį ir “sudie” bendradarbiavimui ateityje.
  3. Apeliuoti į sveiką protą ir siūlyti padaryti užskaitas. Kad viena savivaldybės kišenė padengtų įsiskolinimą kitai savivaldybės kišenei.

  Mes pasirinkome trečiąjį variantą, nes primygtinai tikime, jog savivaldybėje pavyks rasti sveiko proto apraiškas. Tuomet nereikės ieškoti (savivaldybei) pinigų, nes užskaita yra sąlyginai virtualus sprendimas. Jei viena pusė skolinga kitai pusei, vadinasi, jos gali susitarti ir panaikinti abipuses skolas. Mes, „VSA Vilnius“, atsidūrę tarp dviejų savivaldybės kišenių, daugybę kartų siūlėme sudaryti trišalį susitarimą ir panaikinti savivaldybės skolas pačiai sau. Tam reikėtų padaryti tokį štai grafikėlį – viena savivaldybės kišenė sumoka mums tiek ir tiek iki tada ir tada, tuomet mes sumokame kitai savivaldybės kišenei tiek ir tiek iki tada ir tada. Paspaudžiam rankas ir skirstomės – kas šiukšlių rinkt, kas vežt, o kas jas apdoroti ir utilizuoti.

  Tuo tarpu labai gaila, kad pinigai, priešingai nei šiukšlės, neturi kvapo. Jei turėtų, galbūt miesto valdžiai grečiau pavyktų suuosti, kur iš grandinės dingsta pinigai.

  Pabaigai – minėto straipsnio žodynėlis:

  “Viena įmonė piktybiškai neatiskaito su miesto sąvartynu ir jau įsiskolino apie 1 mln. Lt”

  “VSA Vilnius” sėkmingai atlieka pavedimus savartynui (VAATC) ir iš esmės atsiskaito už tą dalį atliekų, kuri yra surenkama ne iš savivaldybės kontroliuojamų administratorių.
  Su VAATC bendradarbiavimą iniciuojajame nuolatos. Tiek žodžiu, tiek raštu kreipėmės prašydami atidėti skolos sumokėjimą iki kol bus gauti atsiskaitymai iš administratorių, tačiau visi prašymai buvo atmesti.

  “VSA Vilnius” atsisako sumokėti apie 1 mln. Lt skolą Kazokiškių sąvartyną tvarkančiam VAATC”

  Absurdiškas kaltinimas. Mes neatsisakome sumokėti skolos, o tiesiog laikomės sutartų terminų.

  Mūsų finansinius įsipareigojimus VAATC sudaro tokios pozicijos:

  Senų skolų, kurias paveldėjome privatizuodami bendrovę, padengimas. Šie pinigai yra tvarkingai grąžinami pagal tarpusavyje suderintą ir patvirtintą grafiką, kuris buvo nustatytas privatizuojant įsiskolinusią atliekų surinkimo savivaldybės įmonę. Per 2008 m. savo skolą sumažinome 3 mln. Lt, o visus su privatizavimu prisiimtus įsipareigojimus turime išsilaižyti iki 2009 m. spalio. Beje, iki bendrovės privatizavimo ši nuostata – sumokėti savartynui tik tuomet, kai gauti apmokėjimai iš namų ūkiu – buvo įrašyta į tuometinę sutartį.
  

  Mokėjimai, kuriems dar nesuėjo terminas. Niekada nevėluojame apmokėti sąskaitų (mokėjimo deadline terminas yra nurodytas kiekvienoje jų arba sutartyse su tiekėju). Neapmokėta sąskaita, jei nepraėjo jos apmokėjimo terminas, nelaikoma skola.

  Uždelstos skolos. Mes jas buhalteriškai pripažįstame, tačiau neketiname apmokėti (ir kredituoti savivaldybės) tol, kol savivaldybė nepadengs savo įsiskolinimų mums. Šiuo metu realus įsiskolinimas – atmetus savivaldybės kontroliuojamų administratorių ir Vilniaus miesto Savivaldybės departamentų esamą įsiskolinimo dydį – siekia ~80.000 Lt. Kaip jau minėjome, ši suma nuolat kinta ir mes ją nuolat dengiame.

  VAATC straipsnyje pateikiami skaičiai yra netikslūs. O jei į skolą įtrukiami ir mūsų suderėti mokėjimai pagal 2006 m. grafiką, tuomet tai jau panašu į absurdą. Tokiu atveju, kaltinimą “atsisakymu sumokėti” galėtume prilyginti analogijai, kai tvarkingai būsto paskolos įmokas mokantis pilietis vieną gražią dieną gautų laišką iš savo banko, kad jis neva “atsisako sumokėti” paimtą, tarkime, pusės milijono litų kreditą. Kas būtų, jei bankas pamirštų, kad yra paskolos grąžinimo grafikas, nekreiptų dėmesio į faktą, kad klientas mėnesines įmokas moka laiku?

  Taip, VAATC nėra bankas, tačiau svarbus žaidėjas atliekų surinkimo versle. Ir grąžinti VAATC skolą buvo vienas iš įsipareigojimų, kurį mes prisiimėme 2004 metais privatizuodami įsiskolinusią savivaldybės įmonę. Skola buvo “išdėstyta laike” ir visų prisiimtų įsipareigojimų mes laikomės.

  Kaip jau minėjome, atsiskaitymai su VAATC yra vykdomi, dabartinis realus įsiskolinimo dydis atitinka savivaldybės kontroliuojamų administratorių ir Vilniaus miesto Savivaldybės departamentų esamą įsiskolinimo dydį.

  “Tiek VAATC atstovai, tiek miesto valdžia aiškinasi, kiek savivaldybės valdomi namų administratoriai gali būti skolingi minėtam atliekų vežėjui”

  Bendrovei “VSA Vilnius” savivaldybės valdomi namų administratoriai 2009 m. birželio 25 dieną buvo skolingi 695.566,07 Lt.

  “VAATC teismų keliu jau išsireikalavo apie 600 tūkst. Lt iš nemokios bendrovės, kuri iš viso buvo skolinga apie 1,6 mln. Lt”

  VAATC į teismą mūsų bendrovę paduoda jau ketvirtą kartą per pastaruosius dvejus metus. Mes gi, kaip minėjau, savo nemokių klientų (savivaldybės kontroliuojamų namų ūkių) į teismą nepadavinėjame, nes mūsų bendrovės tikslas yra ilgalaikė partnerystė.

  O dėl tariamo nemokumo jau buvo pasisakęs ir teismas. 2009-04-30 d. nutartimi Lietuvos Apeliacinis teismas, nagrinėdamas kreditoriaus VAATC atskirąjį skundą,  kuriuo buvo prašoma taikyti areštą mūsų bendrovei, išsamiai įvertino ir konstatavo, jog UAB „VSA Vilnius“ yra moki, sėkmingai veikianti įmonė, kuri teikia viešąsias atliekų tvarkymo paslaugas pagal ilgalaikes sutartis. Nuo šios nutarties priėmimo praėjo nedaug laiko,  todėl iš esmės nustatytos aplinkybės apie mūsų bendrovės stabilią padėtį nepasikeitė.

  „Kažkokio bendrovių spaudimo ar užkulisinių dalykų komentuoti nenorėčiau – žinau tik tiek, kiek perskaitau apie šiuos dalykus spaudoje“ (iš R. Adomavičiaus pasisakymo, kurį užfiksavo „15 min“ korespondentas).

  Komentuoti ar nekomentuoti yra vicemero reikalas – tas tiesa. Tačiau savivaldybės skolų klausimą nagrinėjome mažiausiai tris kartus – 2009-03-06, 2009-03-12, 2009-04-28. Susitikimai vyko R. Adomavičiaus kabinete, ir sklaidėme mes tikrai ne spaudą, bet įvairius dokumentus. Visa laimė, kad susitikimai lyg tyčia buvo protokoluojami. Pasirodo, tai pasiteisinęs sprendimas šiais neramiais laikais, kai skolos atveria atminties spragas