Posts Tagged ‘siuksles’

• Rūšiuosime ar deginsime?

  Date: 2009.10.15 | Category: Atliekų rūšiavimas, Ekologija, Laisva spauda rašo | Response: 0

  

  Labai įdomus pasirinkimas, ar ne? Tokius variantus, pasirodo, svarsto „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“. Bendrovė, Vilniaus miesto savivaldybės užsakymu turinti pateikti Vilniaus miesto atliekų tvarkymo projektą.

  Esame girdėję, kad toks projektas bus rengiamas, todėl oficialiai savivaldybei siuntėme raštą, siūlėme projekto rengėjams ir užsakovams sukviesti visus Vilniaus atliekų vežėjus į pasitarimą. Visi turime pasiūlymų, galėtume pasidalinti informacija ir žiniomis, sukauptomis iš ilgametės praktikos. Eilinį kartą likome neišgirsti.

  O dabar niekaip neparengianti šio projekto bendrovė skundžiasi informacijos stoka ir svarsto, kas geriau: ar deginti, ar rūšiuoti? Ir kas neva gyventojams būtų pigiau.

  Pirma, tokie svarstymai arba kvepia visišku neišmanymu ir nekompetencija, arba jie turi kitų paslaptingų planų ir tikslų. Antra, jei ruošiatės viską deginti, tai tikrai negalvojate, kaip taupyti gyventojų pinigus. Mieli skaitytojai, ar Jūsų tai nestebina?

  Iš praktikos galime pasakyti, kad pigiausia viską vežti į sąvartyną, kaupti kalnus šiukšlių, susitaikyti su visom iš to išplaukiančiom pasėkmėm. Nes taip daro ir Bangladeše.

  Kitose, drįstume sakyti, socialiai atsakingose valstybėse paprastai daroma yra taip:

  Pirmiausia, žmonės labai atsakingai stengiasi rūšiuoti atliekas namuose, jas mesti į tam skirtus konteinerius, tuomet tos išrūšiuotos atliekos didžiąja dalimi yra atiduodamos perdirbti. Tokią sistemą, nors ir labai stipriai šlubuojančią, mes turime ir Lietuvoje (šįkart nekalbėsime apie vyraujančius tautinius rūšiavimo ypatumus ir apskritai suvokimą, kam ir kodėl reikia tą daryti).

  Stambiagabaritės atliekos (sofos, stalai, kedės, spintos, kiti baldai, šaldytuvai, unitazai ir kiti panašus daiktai) taip pat yra ardomi, išrūšiuojami, kas įmanoma – perdirbama.

  Antra, kituose kraštuose, pavyzdžiui Skandinavijoje, Olandijoje, Vokietijoje iš komunalinių atliekų atskiriamos ne tik tos mums gerai žinomos antrinės žaliavos (stiklas, popierius, plastikas, metalas), tačiau ir biodegraduojančios atliekos (šiuo metu Lietuvoje beveik pusė – 45 proc. – į savartynus vežamų komunalinių atliekų sudaro biodegraduojančios atliekos). O juk jos galėtų būti panaudojamos energijos, šilumos gamybai. Galiausiai įvairūs maisto likučiai galėtų būti kompostuojami, vėliau gaminamas vertingas kompostas mūsų augalams.

  

  Pavyzdžiui, Švedijoje yra naudojama technologija, kuri leidžia iš biodegraduojančių atliekų galinti gamtines dujas, kuriomis užpildomi atliekų surinkimo mašinų bakai.

  It tik tada tik tai,  kas lieka, galima būtų arba deginti, arba kaupti sąvartynuose.

  Ar ir kada Vilniuje bus statoma deginimo gamykla, neaišku. Tačiau faktas, kad po tokio išrūšiavimo savartynuose atliekų būtų žymiai mažiau, ir sąvartynų “galiojimo laikas” gerokai prasitęstų.

  Kalbant apie pigumą. Deginimas – brangiausias atliekų naikinimo būdas, tačiau manoma, kad tai ekologiškiausias kelias sunaikinti neperdirbamas ar kitaip nepanaudojamas atliekas.

  Ekologiškas gyvenimo būdas niekada nebuvo pigus. Tokia tiesa. Tiesiog darydami tam tikrus veiksmus, keisdami savo įpročius, tą kainą mes galime susimažinti.

  Sako, kad 17 kartų pakartotas veiksmas, tampa įpročiu. Pradžioje išmokime rūšiuoti, rūšiuokime. 18 kartą nešant išrūšiuotas atliekas į konteinerius manysite, kad tai darėte visą gyvenimą.

• Pagaliau gavome tikrą skundą!

  Date: 2009.08.14 | Category: Laisva spauda rašo, Pastebėjimai | Response: 2

  Kaip žinia, „pastaruoju metu“ Vilniaus savivaldybė gavo „daug“ skundų dėl mūsų sutartyse neva esančių trukūmų.
  O šiandien skundą gavome mes, ne savivaldybė.

  

  Ponios Danutės skundas yra ne dėl mūsų ankstesnės sutarties, o dėl tos, kurią parengėme vadovaudamiesi savivaldybės nustatyta forma ir buvome priversti išsiųsti visiems savo klietams, nes priešingu atveju savivaldybė pagrasino nutraukti su mūsų įmone sutartį.

  Visą savaitę sulaukiame savo klientų skambučių, kurie teiraujasi, ką gi ta naująja sutartimi mes keičiame? O mes visiems sakome, kad pasikeitė tik sutarties forma (taip savivaldybės nustatyta), o realiame gyvenime jums niekas nesikeis.

  Klientė Danutė teisi. Bet mes nieko negalime pakeisti, mes galim tik prisiimti visas pasekmes už savo klietams sudarytus nepatogumus, paaiškinti situaciją ir toliau gyventi draugiškai.

  Miela Danute, mes ateityte norėtume su jumis turėti reikalų, nes esame socialiai atsakinga įmonė. Bet paradoksas – tokie neatrodome, kai vykdome savivaldybės reikalavimus.

• Spauda rašo “kaina mažės”, bet iš tiesų ji didės

  Date: 2009.07.27 | Category: Laisva spauda rašo | Response: 2

  

  Du dalykai, dėl ko nusprendėme parašyti apie stambiagabarites atliekas:

  1. Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas, kurio niuansus pirmoji paskelbė „Vilniaus diena“, o vėliau ir kita žiniasklaida;
  2. praeitą savaitę sulaukėme beveik pusšimčio gyventojų skambučių, kurie teiravosi, kiek gi kainuoja stambiagabaričių atliekų išvežimo paslauga.

  Prieš porą savaičių portalai paskelbė, kad „Šiukšlių išvežimas Vilniuje turėtų pigti 1-5 centais„. Mūsų nuomone, pateikiama informacija yra ne visiškai teisinga, ir tokį faktą skelbiančios antraštės (portalai percitavo BNS pacituotą „Vilniaus dieną“) nors ir džiugina, tačiau visgi klaidina vilniečius.

  Visų pirma, priešingai nei rašoma „Vilniaus dienos“ straipsnyje, dabar stambios ir bešeimininkės atliekos vežamos tik tuomet, kai jos tikrai egzituoja ir yra gyventojų poreikis jas išvežti. Todėl gyventojai iki šiol mokėjo tik tą mėnesį, kurį tokios atliekos buvo surinktos ir išgabentos. O pagal naują tvarką, kuri padės veikti nuo rugpjūčio 1 d., bus skaičiuojami papildomi 3 centai už buto kvadratinį metrą visiškai neatsižvelgiant į realų poreikį. Tai reiškia, kad daugeliui klientų atliekų vežimo kaina – priešingai nei teigiama antraštėse – padidės.

  Kitas aspektas – dėl gyventojų, kurie naudojasi šachtomis. Cituojame „Vilniaus dieną“:

  Mažės ir atliekų surinkimo iš šachtinių konteinerių įkainiai. Tokių daugiabučių namų gyventojai, kurių laiptinėse įrengtos atliekų šachtos, dabar už šiukšlių išvežimą moka iki 50 proc. daugiau, nei įprastais konteineriais besinaudojantys vilniečiai. Pagal naująją tvarką maksimalus tarifas šachtinių konteinerių naudotojams bus keliamas ne daugiau kaip iki 30 proc. reiškia, atliekų tvarkymas jiems atpigs 5 centais nuo buto vieno kv. metro.

  Čia labai svarbu paminėti, kad realybėje yra atvejų, kai papildomą 50 proc. mokestį už atliekų surinkimą iš šachtinių konteinerių taikė tik tos daugiabučius administruojančios bendrovės, kurios turi išskirtines sąlygas. Pavyzdžiui, mūsų žiniomis, „Lazdynų būstas“ (priklauso UAB „City Service“ –> „Rubicon Group“) atliekų surinkimo paslaugas perka iš „Ecoservice“ (kuri irgi priklauso „Rubicon Group“), o kai kurių namų gyventojams, turintiems šachtas, tai kainuoja 0,321 Lt/m2.

  Kiti daugiabučių administratoriai, nesusiję su „Rubicon Group“, paprastai lanksčiau renkasi atliekų vežėją, todėl nemonopolinėje rinkos dalyje šachtinių konteinerių naudotojams kainos paprastai yra minimalaus dydžio – 0,232 Lt/m2, o tas galimas papildomas 50 proc. mokestis netaikomas.

  Tai reiškia, kad daugiabučių namų gyventojai, kurių laiptinėse įrengtos atliekų šachtos, dabar už šiukšlių išvežimą moka tiek pat, kiek įprastais konteineriais besinaudojantys vilniečiai – išskyrus tuos, kurie yra papuolę į monopolinę sistemą. Taigi naujoji savivaldybės tvarka truputėlį pažabos monopolininkų apetitą, tačiau neturės jokios įtakos kainai tiems vartotojams, kurie šiuo metu su jais neturi reikalų. Pastariesiems šiukšlių išvežimas neatpigs, nes ir taip buvo taikomas minimalus.

  Taip pat norime atkreipti dėmesį ir į trečią aspektą. Monopolijų simboliniai suvaržymai yra iš principo teigiamas dalykas rinkai, tačiau savivaldybė, inicijuodama šachtinių konteinerių įkainių mažinimą, tuo skatina žmones ir toliau naudotis šachtomis.

  Šachtos turi neigiamą įtaką gyventojų gyvenimo kokybei, švarai ir sveikatai. Niekam ne paslaptis, kad dar sovietmečiu gamintų šachtų sudėtyje yra asbesto (apie jo poveikį, žmogaus sveikatai galite paskaityti čia, kur pristatoma graži privati iniaciatyva), o nuolat naudojamose šachtose knibžda tarakonai ir sandeliuojasi askaridžių, spalinių bei mažujų kaspinuočių kiaušinėliai.

  Todėl mes manome, kad savivaldybė turėtų skatinti šachtų atsisakymą ir pakeitimą šiuolaikinėmis alternatyvomis. Pavyzdžiui, požeminiais konteineriais. Tuo tarpu panašūs savivaldybės sprendimai skatina žmones ir toliau naudotis šachtomis, kas kertasi su viešuoju interesu gyventi švariai ir sveikai.

  Ir paskutinė detalė, į kurią spauda neatkreipė dėmesio. Vilniaus miesto savivaldybė, pagal Valstybinį strateginį atliekų tvarkymo planą iki 2009 m. turėjo užtikrinti, kad Vilniaus mieste veiktų 11 didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelių, į kurias gyventojai galėtų tokias atliekas pristatyti nemokamai. Cituojame šito plano 98.3 punktą:

  98.3. iki 2009 metų užtikrinti, kad būtų įrengta ne mažiau kaip viena didelių gabaritų atliekų (baldų, statybos ir griovimo, elektros ir elektroninės įrangos atliekų, naudotų padangų, pavojingų buitinių atliekų, antrinių žaliavų, biologiškai skaidžių atliekų) surinkimo aikštelė 50000 gyventojų, tačiau ne mažiau kaip viena tokia aikštelė savivaldybės teritorijoje, taip pat šios atliekos surenkamos ir kitokiais būdais (pvz., apvažiuojant turėtojus). Atsižvelgdamos į savivaldybių teritorijų specifiką ir faktinį minėtų aikštelių įrengimo poreikį, savivaldybės gali taikyti griežtesnius didelių gabaritų atliekų aikštelių įrengimo reikalavimus. Didžiųjų miestų savivaldybių (Alytaus, Klaipėdos, Kauno, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Vilniaus) gyventojams atstumas iki tokių aikštelių turėtų būti ne daugiau kaip 5 kilometrai, o kitų savivaldybių gyventojams – ne daugiau kaip 10 kilometrų.

  Tačiau šiandien tokių aikštelių yra tik viena. Ją valdo „Ecoservice“, ji pagal sutartį su savivaldybe nuo 2009 m. vasario priima didžiąsias atliekas iš Vilniaus miesto gyventojų nemokamai.

  Jei Vilniaus miesto savivaldybė laiku būtų pasirūpinusi reikiamu kiekiu  nemokamų aikštelių, skirtų stambiagabaritėms atliekoms, ko gero, nuo šio rugpjūčio 1 d. nereikėtų gyventojams už tokias šiuksles mokėti papildomai. Mums nebūtų labai etiška spręsti, kas kaltas dėl to, kad tokios nemokamos aikštelės neatsirado, tačiau mes matome šio nesprendimo pasekmes – padidėjusius mokesčius paprastiems gyventojams.

• Gaila, kad pinigai nekvepia

  Date: 2009.07.06 | Category: Laisva spauda rašo | Response: 7

  

  Laikraštis “15 min” publikavo straipsnį skambiu pavadinimu: “Atliekų versle – Neapolio kvapas”. Jį paskaičius susidaro įspūdis, kad “VSA Vilnius” yra blogietis, nes piktybiškai nemoka miesto savartynui už ten pristatomas šiukšles. O štai Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras (VAATC) yra gerietis, nes gyventojų labui kenčia negaudamas iš mūsų 1 mln. Lt litų. Visa laimė, kad VAATC yra geros širdies, nes priešingu atveju į savo valdomą Kazokiškių savartyną nepriimtų iš mūsų surinktų šiukšlių ir Vilnius virstų Neapoliu (tokiu Italijos miestu, kuris pernai buvo tapęs dideliu šiukšlynu).

  Taigi, šios istorijos veikėjai – blogasis tariamai nemokus atliekų vežėjas, gerasis kantrybę prarandantis sąvartynas ir neutralioji Vilniaus valdžia, kuri teigia esanti “ne prie ko”.

  Kadangi istorija yra labai dramatiška (Neapolio šešėliai ir kone itališkos mafijos šmėkla), pamėginkime įsijausti į tariamo blogiuko – “VSA Vilniaus” – kailį.

  Tokiomis didelėmis oranžinėmis mašinomis mes kasdien aplankome savo klientus – gyvenamuosius namus ar biurus. Juose gyvena arba dirba žmonės, kurie kažkodėl prigamina šiukšlių. Žmonės tvarkingi, todėl šiukšles sumeta į konteinerį. Mes tą konteinerį išverčiame į savo oranžinę mašiną ir šiukšles vežame į Kazokiškių savartyną. Ten išverčiame. Kasdien kartojame tą patį: daugybė oranžinių mašinų, daugybė konteinerių, daugybė kilometrų.

  Pinigų už šias paslaugas kelias turėtų būti labai panašus į šiukšlių kelią. Gyventojas (šiukšlintojas) sumoka namų administratoriui (tarkime, UAB “Senamiesčio ūkiui”), šis sumoka atliekų vežėjui (“VSA Vilniui”), o mes sumokame sąvartynui (VAATC). Šioje grandinėje kiekvieną šiukšlę lydi pinigas. Taip turėtų būti. Tačiau taip nėra. Kodėl?

  Priežastį straipsnyje paminėjo ir “15 min.”:

  “Tarpininkai – namų administratoriai – už atliekų gabenimą surinktas lėšas neretai perskirsto ir kitoms reikmėms, todėl susidaro įsiskolinimai kai kurioms atliekų gabenimo įmonėms”

  Taigi gyventojų pinigai už šiukšles pasiekia namų administratorių, tačiau kitų grandžių nebepasiekia. Šiukšlės keliauja, tačiau pinigai nebe.

  Gyventojas (šiukšlintojas) –> namų administratorius –> “VSA Vilnius” –> savartynas

  Antroji ir ketvirtoji šiukšlių kelio grandys yra kontroliuojamos Vilniaus miesto savivaldybės. Mes, negaudami pinigų iš namų administratoriaus, esame spaudžiami sumokėti savartynui. Gyventojas įkiša pinigų į vieną savivaldybės kišenę, tuomet iš tos kišenės yra ištraukiama ir parodoma špyga, o tuomet kita savivaldybės kišenė rodo besanti tuščia.

  Taip, mes iš tiesų atsisakome mokėti tai savivaldybės kišenei (savartynui) tol, kol kita savivaldybės kišenė (namų administratoriai) nesumokėjo mums. Šią savo nuostatą grindžiame ne tik verslo, bet ir sveiko proto principais.

  Šių argumentų negirdi ir nenori girdėti nei tos kišenės, nei jų savininkas. Štai sostinės vicemeras Romas Adomavičius straipsnyje sako:

  “Yra įmonių ir jų vadovų, kurie bando, tarkime, savo skolas miestui spręsti viską keldami į valdžios lygmenį, tačiau tai yra ūkiniai procesai ir turi būti normaliai tvarkomi”

  Išversime į nediplomatinę žmonių kalbą: “Yra tokia įmonė “VSA Vilnius” ir jos direktorė J. Petrauskienė, kuri bando priversti mus, valdžią, prisiimti atsakomybę už skolas, tačiau mums tai politiškai labai nepatogus klausimas, todėl mes jį tvarkysime ūkiniu būdu ir nekreipsime dėmesio į sveiką protą”.

  Taip pat išversime, ką sako savivaldybės Energetikos ir statinių skyriaus vedėjas Kęstutis Karosas:

  “Turime preliminarius skaičius, kiek įmonės yra skolingos “VSA Vilniui”, tačiau konkrečiau komentuoti kol kas nėra ką – reikia viską susisteminti, išklausyti abi puses ir tada jau bus galima daryti kažkokius sprendimus”

  Šių žodžių vertimas būtų toks: “Puikiai žinome, kad savivaldybės kontroliuojami namų ūkiai neatsiskaito su “VSA Vilniumi”, tačiau kol kas šios problemos neskubėjome spręsti ir nepanašu, kad skubėtume ateityje”.

  Beje, savivaldybė skolinga ne tik mums. Štai „Vilniaus diena“ rašo, kad sostinės valdžia miestą prižiūrinčioms įmonėms skolinga iki 12 mln. Lt. Darbuotojai jau piketuoja. Mes kol kas nesirengiame, nes turime šiokį tokį pranašumą – tarp mūsų klientų yra ir privačių žmonių ir kompanijų, ne tik pažadais maitinanti savivaldybė…

  Taigi tariamas blogiukas – “VSA Vilnius” – turi tris sprendimo variantus.

  1. Kredituoti savivaldybę ir savo (skolintomis) lėšomis suteikti laimę savivaldybės kontroliuojamam monopolininkui savartynui.
  2. Paduoti į teismą savo skolininkus namų ūkius, kas reikštų savanoriškai (kamikadziškai) susimažinti rinkos dalį. Bylos inicijavimas reikštų iškastą karo kirvį ir “sudie” bendradarbiavimui ateityje.
  3. Apeliuoti į sveiką protą ir siūlyti padaryti užskaitas. Kad viena savivaldybės kišenė padengtų įsiskolinimą kitai savivaldybės kišenei.

  Mes pasirinkome trečiąjį variantą, nes primygtinai tikime, jog savivaldybėje pavyks rasti sveiko proto apraiškas. Tuomet nereikės ieškoti (savivaldybei) pinigų, nes užskaita yra sąlyginai virtualus sprendimas. Jei viena pusė skolinga kitai pusei, vadinasi, jos gali susitarti ir panaikinti abipuses skolas. Mes, „VSA Vilnius“, atsidūrę tarp dviejų savivaldybės kišenių, daugybę kartų siūlėme sudaryti trišalį susitarimą ir panaikinti savivaldybės skolas pačiai sau. Tam reikėtų padaryti tokį štai grafikėlį – viena savivaldybės kišenė sumoka mums tiek ir tiek iki tada ir tada, tuomet mes sumokame kitai savivaldybės kišenei tiek ir tiek iki tada ir tada. Paspaudžiam rankas ir skirstomės – kas šiukšlių rinkt, kas vežt, o kas jas apdoroti ir utilizuoti.

  Tuo tarpu labai gaila, kad pinigai, priešingai nei šiukšlės, neturi kvapo. Jei turėtų, galbūt miesto valdžiai grečiau pavyktų suuosti, kur iš grandinės dingsta pinigai.

  Pabaigai – minėto straipsnio žodynėlis:

  “Viena įmonė piktybiškai neatiskaito su miesto sąvartynu ir jau įsiskolino apie 1 mln. Lt”

  “VSA Vilnius” sėkmingai atlieka pavedimus savartynui (VAATC) ir iš esmės atsiskaito už tą dalį atliekų, kuri yra surenkama ne iš savivaldybės kontroliuojamų administratorių.
  Su VAATC bendradarbiavimą iniciuojajame nuolatos. Tiek žodžiu, tiek raštu kreipėmės prašydami atidėti skolos sumokėjimą iki kol bus gauti atsiskaitymai iš administratorių, tačiau visi prašymai buvo atmesti.

  “VSA Vilnius” atsisako sumokėti apie 1 mln. Lt skolą Kazokiškių sąvartyną tvarkančiam VAATC”

  Absurdiškas kaltinimas. Mes neatsisakome sumokėti skolos, o tiesiog laikomės sutartų terminų.

  Mūsų finansinius įsipareigojimus VAATC sudaro tokios pozicijos:

  Senų skolų, kurias paveldėjome privatizuodami bendrovę, padengimas. Šie pinigai yra tvarkingai grąžinami pagal tarpusavyje suderintą ir patvirtintą grafiką, kuris buvo nustatytas privatizuojant įsiskolinusią atliekų surinkimo savivaldybės įmonę. Per 2008 m. savo skolą sumažinome 3 mln. Lt, o visus su privatizavimu prisiimtus įsipareigojimus turime išsilaižyti iki 2009 m. spalio. Beje, iki bendrovės privatizavimo ši nuostata – sumokėti savartynui tik tuomet, kai gauti apmokėjimai iš namų ūkiu – buvo įrašyta į tuometinę sutartį.
  

  Mokėjimai, kuriems dar nesuėjo terminas. Niekada nevėluojame apmokėti sąskaitų (mokėjimo deadline terminas yra nurodytas kiekvienoje jų arba sutartyse su tiekėju). Neapmokėta sąskaita, jei nepraėjo jos apmokėjimo terminas, nelaikoma skola.

  Uždelstos skolos. Mes jas buhalteriškai pripažįstame, tačiau neketiname apmokėti (ir kredituoti savivaldybės) tol, kol savivaldybė nepadengs savo įsiskolinimų mums. Šiuo metu realus įsiskolinimas – atmetus savivaldybės kontroliuojamų administratorių ir Vilniaus miesto Savivaldybės departamentų esamą įsiskolinimo dydį – siekia ~80.000 Lt. Kaip jau minėjome, ši suma nuolat kinta ir mes ją nuolat dengiame.

  VAATC straipsnyje pateikiami skaičiai yra netikslūs. O jei į skolą įtrukiami ir mūsų suderėti mokėjimai pagal 2006 m. grafiką, tuomet tai jau panašu į absurdą. Tokiu atveju, kaltinimą “atsisakymu sumokėti” galėtume prilyginti analogijai, kai tvarkingai būsto paskolos įmokas mokantis pilietis vieną gražią dieną gautų laišką iš savo banko, kad jis neva “atsisako sumokėti” paimtą, tarkime, pusės milijono litų kreditą. Kas būtų, jei bankas pamirštų, kad yra paskolos grąžinimo grafikas, nekreiptų dėmesio į faktą, kad klientas mėnesines įmokas moka laiku?

  Taip, VAATC nėra bankas, tačiau svarbus žaidėjas atliekų surinkimo versle. Ir grąžinti VAATC skolą buvo vienas iš įsipareigojimų, kurį mes prisiimėme 2004 metais privatizuodami įsiskolinusią savivaldybės įmonę. Skola buvo “išdėstyta laike” ir visų prisiimtų įsipareigojimų mes laikomės.

  Kaip jau minėjome, atsiskaitymai su VAATC yra vykdomi, dabartinis realus įsiskolinimo dydis atitinka savivaldybės kontroliuojamų administratorių ir Vilniaus miesto Savivaldybės departamentų esamą įsiskolinimo dydį.

  “Tiek VAATC atstovai, tiek miesto valdžia aiškinasi, kiek savivaldybės valdomi namų administratoriai gali būti skolingi minėtam atliekų vežėjui”

  Bendrovei “VSA Vilnius” savivaldybės valdomi namų administratoriai 2009 m. birželio 25 dieną buvo skolingi 695.566,07 Lt.

  “VAATC teismų keliu jau išsireikalavo apie 600 tūkst. Lt iš nemokios bendrovės, kuri iš viso buvo skolinga apie 1,6 mln. Lt”

  VAATC į teismą mūsų bendrovę paduoda jau ketvirtą kartą per pastaruosius dvejus metus. Mes gi, kaip minėjau, savo nemokių klientų (savivaldybės kontroliuojamų namų ūkių) į teismą nepadavinėjame, nes mūsų bendrovės tikslas yra ilgalaikė partnerystė.

  O dėl tariamo nemokumo jau buvo pasisakęs ir teismas. 2009-04-30 d. nutartimi Lietuvos Apeliacinis teismas, nagrinėdamas kreditoriaus VAATC atskirąjį skundą,  kuriuo buvo prašoma taikyti areštą mūsų bendrovei, išsamiai įvertino ir konstatavo, jog UAB „VSA Vilnius“ yra moki, sėkmingai veikianti įmonė, kuri teikia viešąsias atliekų tvarkymo paslaugas pagal ilgalaikes sutartis. Nuo šios nutarties priėmimo praėjo nedaug laiko,  todėl iš esmės nustatytos aplinkybės apie mūsų bendrovės stabilią padėtį nepasikeitė.

  „Kažkokio bendrovių spaudimo ar užkulisinių dalykų komentuoti nenorėčiau – žinau tik tiek, kiek perskaitau apie šiuos dalykus spaudoje“ (iš R. Adomavičiaus pasisakymo, kurį užfiksavo „15 min“ korespondentas).

  Komentuoti ar nekomentuoti yra vicemero reikalas – tas tiesa. Tačiau savivaldybės skolų klausimą nagrinėjome mažiausiai tris kartus – 2009-03-06, 2009-03-12, 2009-04-28. Susitikimai vyko R. Adomavičiaus kabinete, ir sklaidėme mes tikrai ne spaudą, bet įvairius dokumentus. Visa laimė, kad susitikimai lyg tyčia buvo protokoluojami. Pasirodo, tai pasiteisinęs sprendimas šiais neramiais laikais, kai skolos atveria atminties spragas