Mūsų įmonės, užimančios apie trečdalį sostinės atliekų verslo rinkos, strategija, deja, nesutampa su rubikoniniu Happy End’u. Todėl reaguodami į paskutinius Vilniaus m. savivaldybės administracijos grasinimus mūsų įmonės atžvilgiu, kreipėmės į atitinkamą įstaigą:

Sostinės atliekų vežėja bendrovė “VSA Vilnius” kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nusikalstamų veiksmų. Bendrovė įtaria miesto vadovybę korupcija ir piktnaudžiavimu veikiant vienos įmonių grupės naudai.

UAB „VSA Vilnius“ 2011 m. gruodžio 28 d. gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos grasinimą, jog jei bendrovė per 30 dienų nesumokės sąvartynui 3.468.514 Lt, savivaldybė nutrauks viešosios paslaugos sutartį su “VSA Vilnius”. Tuo tarpu “VSA Vilnius” teigia, jog savivaldybės grasinimai yra nepagrįsti, nes krizės metu sustabdyti mokėjimai iš savivaldybės valdomų daugiabučių gyvenamųjų namų administratorių užkirto kelią bendrovei “VSA Vilnius” laiku padengti privatizuotą skolą savivaldybės valdomam sąvartynui.

“Rinkoje vieša paslaptis, kokios įmonių grupės naudai dirba sostinės vadovybė. Komunalinių paslaugų sektorius sistemingai monopolizuojamas: neabonentinis verslas stumiamas iš sostinės rinkos įvairiais būdais, nežiūrint nei teisės aktų, nei investuotojų, nei vartotojų interesų”, – sakė Jurgita Petrauskienė, UAB “VSA Vilnius” direktorė.

Vakar Vilniaus m. 1-os apylinkės teismas patenkino “VSA Vilnius” prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, uždrausdamas savivaldybei nutraukti sutartį. Dar anksčiau Konkurencijos taryba priėmė sprendimą, kad savivaldybė, nebūdama prievolės tarp UAB „VSA Vilnius“ ir sąvartyno šalimi, negali reikalauti iš atliekų tvarkymo bendrovės sumokėti susidariusią skolą, kuri priklauso tik prievolės šaliai. Konkurencijos taryba pažymėjo, jog savivaldybė negali priimti tokių teisės aktų ar sprendimų, kuriais būtų sprendžiami prievolinių santykių tarp UAB „VSA Vilnius“ ir sąvartyną valdančios UAB „VAATC“ klausimai.

“Kreipimesi į prokuratūrą nurodėme šešias faktines aplinkybes, kurios leidžia įtarti, kad savivaldybės administracija piktnaudžiavo viešojo administaravimo įgaliojimais siekdama pašalinti mūsų įmonę iš sostinės atliekų tvarkymo rinkos”, – sakė J. Petrauskienė.

Visą pranešimo spaudai tekstą galite perskaityti čia. Apie tai, kokios pasekmės laukia vartotojų monopolizuotoje rinkoje, turbūt pasakoti nereikia.

Taigi pašalinti mūsų iš monopolizuojamos rinkos nepavyko: teismas uždraudė savivaldybei nutraukti sutartį. Ginčas persikelia į teismą, galbūt darbo imsis prokurorai, o mes tuo tarpu ir toliau aptarnausime savo klientus. Beje, su dar didesniu entuziazmu.

Serialo antrasis sezonas prasidėjo, kai iš savivaldybės administracijos direktoriaus Valdo Klimantavičiaus sulaukėme šio rašto:

Kaip mes sureagavome? Pirmiausia įvertinome, kad:

• Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai yra neteisėti ir nepagrįsti, kadangi jie pažeidžia ir sudarytos viešosios sutarties nuostatas, ir teisės aktus,
• Vilniaus miesto savivaldybei nėra suteikti įgaliojimai būti rinkos reguliatoriumi, tuo labiau svaidytis tokiais grasinimais ir spręsti dviejų bendrovių skolų klausimus, duoti nurodymus kam, kas, kiek ir kada turi mokėti,
• Vilniaus miesto savivaldybė pastaraisiais metais nesiimdavo spręsti trišalio (“VSA Vilnius”, sąvartynas ir savivaldybės namų ūkiai) skolų sudengimo motyvuodama, kad negalinti kištis į savarankiškų ūkio subjektų reikalus,
• Vilniaus miesto savivaldybė neįvardino jokių pažeidimų, kurie galimai būtų susiję su netinkama ar nekokybiška atliekų tvarkymo veikla – t.y. nėra reiškiama ir nebuvo pareikšta jokių pretenzijų dėl atliekų neišvežimo, nesurinkimo ir pan.,
• administracijos direktorius Valdas Klimantavičius atsisakė susitikti su mūsų įmonės vadove, per sekretorę perdavęs, jog nemato reikalo.

Ir tuomet dėl visų Vilniaus miesto savivaldybės pažeidimų kreipėmės į Generalinę prokūratūrą, Konkurencijos tarybą, Vyriausybės atstovą ir Aplinkos ministeriją.

Taip pat su ieškiniu kreipėmės ir į Vilniaus m. 1-os apylinkės teismą, kuris preliminariai įvertinęs savivaldybės veiksmus vakar patenkino mūsų prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, uždrausdamas savivaldybei atlikti bet kokius veiksmus, priimti sprendimus ir kitus aktus, kuriais bet kokiu būdu galėtų būti įgyvendinamas viešosios paslaugos sutarties nutraukimas. Savivaldybė toliau negali grasinti, kol teismas nepriims galutinio sprendimo byloje.

Visus mūsų gautus ir siųstus raštus rasite šio įrašo pabaigoje. Žemiau – kreipimasis į prokuratūrą:

Toliau papasakosime apie patį ginčo objektą – mūsų bendrovės skolą sąvartynui.

Kas, kiek ir kodėl skolingi sąvartynui?

• Mes, UAB “VSA Vilnius”, kaip tarpininkas, surenkantis atliekas iš teršėjų ir jas pristatantis sąvartynui (UAB “VAATC”, direktorius Juozas Šiaudinis), skolos fakto sąvartynui neneigiame ir niekuomet neneigėme. Visuomet dėjome pastangas bendradarbiauti ir skolos grąžinimą išdėstyti protingais terminais.
• UAB “VSA Vilnius” skolos sąvartynui suma yra ginčijama šiuo metu nagrinėjamose 6 civilinėse bylose, todėl ne tik Vilniaus m. savivaldybės grasinimai, bet Vilniaus m. savivaldybės reikalaujama grąžinti suma nėra pagrįsta.
• Mūsų skolos sąvartynui istorija prasidėjo dar 2004 m., kai Vilniaus miesto savivaldybė privatiems investuotojams leido privatizuoti tuometinę AB “Vilniaus specialusis autotransportas”. Privatizavimo sutartimi investuotojas ne tik sumokėjo Vilniaus miesto savivaldybei 43.200.000 Lt, bet ir paveldėjo 3,2 mln. Lt skolų sąvartynui bei klientų įsiskolinimų už daugiau nei 6 mln. Lt.
• 2008 m. pabaigoje prasidėjus krizei per trumpą laiką smarkiai išaugo daugiabučių gyvenamųjų namų administratorių, tarp jų ir savivaldybei priklausančių butų ūkių, skolos bendrovei “VSA Vilnius”. Tais metais spaudoje buvo daug publikacijų apie tai, kokias neigiamas pasekmes jaučia nemokios Vilniaus savivaldybės tiekėjai. Apie savivaldybei priklausiusių būtų ūkių skolas mums, rašėme prieš porą metų.
• Krizės metu sustabdyti mokėjimai iš savivaldybės valdomų daugiabučių gyvenamųjų namų administratorių užkirto kelią mūsų bendrovei laiku padengti privatizuotą skolą savivaldybės valdomam sąvartynui.
• Vilniaus mieste atliekų surinkimo grandinė realizuojama pagal tokį procesą:

Gyventojas (teršėjas) –> namų administratorius –> “VSA Vilnius” –> sąvartynas

Antroji ir ketvirtoji grandys yra arba buvo (iki daugiabučių gyvenamųjų namų administratorių privatizavimo 2010-2011 m.) kontroliuojamos Vilniaus miesto savivaldybės. Mes, trečioji grandis, neatgaudami pinigų iš namų administratorių, esame spaudžiami sumokėti sąvartynui.

• Vilniaus m. savivaldybė neužtikrina teisės aktuose nustatyto “teršėjas moka” (žr. V.81) principo įgyvendinimo, tačiau grasina imtis sankcijų dėl pasekmių, kylančių iš šio principo neįgyvendinimo.
• Mūsų duomenimis, šiuo įrašo rašymo momentu UAB “VSA Vilnius” sąvartynui yra skolinga 2.794.018,02 Lt. Tuo tarpu šiuo metu Vilniaus miesto atliekų turėtojai bendrovei už atliekų surinkimą ir išvežimą yra skolingi 3,5 mln Lt.
• Pastaruoju metu bendrovė ne tik pilnai dengia kasmėnesinius mokėjimus, tačiau kas mėnesį vidutiniškai sumoka apie 80 tūkst. Lt skolai dengti.

Kai turėsime naujų žinių iš valstybės institucijų, į kurias kreipėmės – pasidalinsime.

Kol kas publikuojame tai, ką turime.

2011 12 22 – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštas UAB “VSA Vilnius” – Dėl 2007-05-17 viešosios komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje sutarties

2012 01 04 – UAB “VSA Vilnius” raštas LR Konkurencijos tarybai – Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų

2012 01 16 – UAB “VSA Vilnius” raštas Vyriausybės atstovui Vilniaus apskrityje – Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų

2012 01 17 – UAB “VSA Vilnius” raštas LR Aplinkos ministerijos Atliekų departamentui – Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų

2012 01 18 – LR Konkurencijos tarybos atsakymas UAB “VSA Vilnius” – Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų

2011 11 23 – LR Konkurencijos tarybos raštas UAB “VSA Vilnius” – Dėl atsisakymo pradėti tyrimą. (Susijęs dokumentas su 2012 01 18 LR Konkurencijos tarybos atsakymu)

2012 01 19 – UAB “VSA Vilnius” raštas LR Generalinei prokūratūrai – Pareikškimas dėl nusikalstamos veikos

2012 01 30 – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis

Ar pavyks monopolizuoti ir Vilniaus atliekų rinką? originally appeared on VSA on 2012/01/31.

Kur slapstosi Vilniaus sąvartyno direktorius? Šis klausimas iškilo, kai gavome raštą iš Vilniaus miesto apylinkės teismo. Pasirodo, teismui nepavyko rasti UAB “VAATC” direktoriaus Gintaro Čukausko nei namie, nei darbovietėje, todėl procesiniai dokumentai nebuvo įteikti. Kaip žinia, esame padavę p. Čukauską į teismą dėl dalykinės reputacijos gynimo; istorija išsamiai aprašyta čia.

Beje, pasirašyti tarpusavio atsiskaitymų akto nepavyko iki šiol. Savivaldybės kontroliuojami namų ūkių administratoriai turi įsiskolinimų mums, atitinkamai tokiai sumai ir mes turime pradelstų skolų savivaldybės kontroliuojamam „VAATC“. Problemos sprendimas nepajudėjo iš mirties taško, nes p. Čukausko atstovaujamas „VAATC“ priešinasi savivaldybės skolų sudengimui. Mes, savo ruožtu, nekeičiame pozicijos ir neketiname savo įmonės pinigais kredituoti įsiskolinimuose skęstančios Vilniaus savivaldybės.

Atsakydami į teismo prašymą pasirinkti, kokiu būdu siūlytume įteikti minėtus dokumentus p. Čukauskui, pasirinkome “per antstolį”. Juk viešai paskelbti paiešką galime ir patys, kam apkrauti teismą.

Taigi visų, kas yra pastaruoju metu bendravę su UAB “VAATC” direktoriumi Gintaru Čukausku, matę jį darbe, gal kokiam posėdyje, gal namo laiptinėje, degalinėje ar parduotuvėje, prašome informuoti apie tai komentaruose. Antstoliai paskaitys ir bus labai dėkingi už suteiktą informaciją.

Sąvartyno direktorius atrodo štai taip (nuotrauka pasiskolinta iš “15 minučių” pirmojo puslapio):

Padėkite surasti sąvartyno direktorių originally appeared on VSA on 2009/12/16.

Šiandien temą apie mūsų bendrovės “bankrotą” tęsia “Verslo žinios”. Kadangi straipsnis išsamus, paminėta daug skaičių ir faktų, tad ir mūsų paaiškinimas bus išsamus.

Skaitome VŽ:

„VSA Vilnius“ – vienai seniausių ir didžiausių Vilniaus atliekų tvarkymo bendrovių – liepos pabaigoje inicijuota bankroto byla

Priešingai, nei rašo VŽ, “VSA Vilniui” niekas bankroto bylos neinicijavo. Suprantame, kad geriant rytinę kavą ir skaitant laikraštį, didelio skirtumo gal ir nėra, tačiau teisiniu požiūriu, bankroto bylos inicijavimas ir prašymo iškelti bankroto bylą įregistravimas yra du skirtingi dalykai.

Taigi kol kas “Prekybos namai Lina” tėra įregistravę prašymą iškelti bankroto bylą. Kai pora nuneša pareiškimus tuoktis, tai dar nereiškia, kad jie sukūrė šeimą ir susilaukė vaikų.

“Šitą skolą – 500.000 Lt teismas man jau priteisė, bet „VSA Vilnius“ vis tiek jų negrąžina (…)”, – VŽ pasakoja Arūnas Mažeika, įmonės „Prekybos namai Lina“ direktorius.

Visų pirma, p. Mažeika teisme bylinėjosi dėl 388 414,04 Lt skolos, antra – joks teismo sprendimas šiuo metu nėra įsiteisėjęs ir negali būti vykdomas.

A. Mažeika: “O skolingi jie ne man vienam, visas jų turtas bankams įkeistas arba areštuotas”.

Šiuo metu UAB “VSA Vilnius” turtas sudaro 17 427 830,00 Lt. Vien turtas, kuriam nėra taikyti jokie suvaržymai, siekia 5 mln. Lt. Be to, arešto apimtys yra nuolat mažinamos, kadangi vykdome susitarimus su partneriais.

„Man bendrovės nuoširdžiai gaila. Tikrai nenoriu jos į bankrotą nuvaryti. Kai bankroto administratorius atliks dalį darbo, kai bus atliktas auditas ir iškils klausimas, ką daryti su įmone, pasisakysiu už restruktūrizavimą ar kitokį gelbėjimo būdą. Įmonė tiesiog buvo prastai valdoma“, – kalba p. Mažeika.

Taigi p. Mažeika pasisako už restruktūrizavimą, o tai yra ne kas kita kaip skolos atidėjimas, grąžinimo grafiko sudarymas ir t.t. Jau rašėme, kad dėl „VSA Vilniaus“ skolos, susidariusios dėl akcininkų ginčo, su p. Mažeika siekėme sudaryti taikos sutartį, tačiau jis teismo posėdžio metu kategoriškai atsisakė tai daryti. Jeigu p. Mažeika būtų norėjęs pinigų, būtų sutikęs sudaryti taikos sutartį. Per laikotarpį, kol jis ruošėsi pasirodymui spaudoje, jau būtų atgavęs apie 30 proc. sumos.

Situacija su degalų tiekėjais verta truputį detalesnio paaiškinimo. Po to, kai “Euler Hermes” sugriežtino rizikos vertinimo tvarką Lietuvos bendrovėms, mūsų įmonei taip pat buvo panaikintas kredito draudimas. Kai mums tai nutiko (beje, 2008 m. lapkričio 7 d. (penktadienį) 16 val.), sulaukėme reikalavimo susimokėti į priekį. Mes pasiūlėme susidariusią skolą grąžinti pagal grafiką: perkant degalus mokėti daugiau tol, kol panaikinsime įsiskolinimą. “Lukoil Baltija” su tokiu siūlymu sutiko (skolą užgarantavome savo turtu – apie tai rašo ir VŽ paskutiniame sakinyje), o “Neste Lietuva” – ne.

Nepavykus susiderėti su “Neste Lietuva”, kreipėmės į lietuviškojo filialo valdytojus Suomijoje. Būtent šį mūsų derybinį žingsnį, matyt, “Neste Lietuva” vadovas p. Macijauskas VŽ ir  pavadino “švelniai tariant, nekorektišku”. Švelniai tariant, kai tau nukerta kredito liniją, kai tą patį padaro dar šimtams Lietuvos įmonių, kai vėliau dėl analogiškos problemos atšaukiami iš atostogų ambasadoriai, kai reikalą sprendžia tarpžinybinė delegacija ir įsijungia šalies Prezidentė – kreipimasis į savo kreditoriaus ‘head-ofisą” yra mažiausiai, ką gali padaryti įmonė siekdama išbalansuoti sutrūkinėjusioje vertės grandinėje.

“Jeigu toks jų stilius – tai įmonė ateities neturi“, – pasakoja p. Macijauskas.

Ateities neturi ta įmonė, kuri problemas perkelia ant klientų pečių. Mes tiesiog prašėme partnerių padėti susitvarkyti piniginius srautus. Tuo metu, kai Vyriausybė dirbo su “Euler Hermesu”, mes dirbome su savo tiekėjais.

Kovą 445.500 Lt dydžio turto areštas buvo pritaikytas „Lukoil Baltija“ prašymu.

Taip, tai tiesa. Su “Lukoil” atsiskaitėme, ir dabar turto areštas (arba skolos grąžinimo užgarantavimas turtu) siekia 219 698,95 Lt ir mažės toliau.

Daugiausia „VSA Vilnius“ skolinga Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centrui (VAATC). „VSA Vilnius“ duomenimis, jie sąvartynui skolingi – 793.000 Lt. (…) Vilniaus savivaldybė ir jos kontroliuojami būtų ūkiai bendrovei skolingi 764.500 Lt.

Apie savo santykius su sąvartynu (VAATC) esame išsamiai aprašę čia. Būtinai prašome paskaityti visus, kurie turi ketinimų plėtoti mūsų bendrovės skolų sąvartynui temą. Taip pat esame dėkingi, kad VŽ nepamiršo paminėti ir miesto skolų mūsų bendrovei. Naudojamės proga ir DAR KARTĄ SIŪLOME Vilniaus savivaldybei ir VAATC padaryti trišalį susitarimą dėl skolų vieni kitiems grąžinimo. Mieli žurnalistai, paskambinkite į savivaldybę ir paklauskite, kodėl miesto valdžia nenori susitarti dėl savo skolų grąžinimo mums grafiko, o mes lygiagrečiai pasirašytume susitarimą su VAATC.

Liepos mėn. „Parex faktoringas ir lizingas“ prašymu areštuota beveik 100.000 Lt vertės „VSA Vilnius“ turto.

Čia dar viena atskira istorija. Su “Parex” esame labai netoli abipusio susitarimo. Mes turėjome įsipareigojimų “Parex” bankui apie 350 000 Lt, juos metų pradžioje padengėme. O ginčas kilo dėl delspinigių dydžio. Nemanome, kad kuri nors Lietuvos įmonė sutiktų mokėti 76 proc. metinių palūkanų delspinigius. Todėl ir mes tai esame linkę laikyti technine klaida ir spręsti ją teisiniu keliu. Malonu, kad derybose su “Parex” vadovybe artėjame prie racionalaus galutinio susitarimo, kurį esame pasirengę vykdyti.

Turto areštai sako tik tiek, kad mes turime turto, į kurį yra nukreipiamas išieškojimo užtikrinimas. Jei Lietuva nebūtų buvusi prilyginta Zimbabvei, Sudanui, Afganistanui, ko gero, šios piniginių srautų subalansavimo priemonės nebūtų reikėję taikyti tokiu mastu.

Poną Mažeiką esame įspėję, kad jo daromi veiksmai pažeidžia “VSA Vilniaus” interesus ir daro mums žalą. Visi paaiškinimai, balansai, skaičiai yra pateikti teismo teisėjai, kuriai tikrai nebus sunku priimti teisingą sprendimą – registruoti ar neregistruoti p. Mažeikos prašymą iškelti bankroto bylą.

Mes manome, kad tokiais pasisakymais spaudoje yra nukreipiamas dėmesys nuo tikrųjų priežasčių. „VSA Vilnius“ yra valdoma skaidriai, visada sąžiningai elgiamės su savo klientais, darbuotojais ir tiekėjais. Gal ir p. Mažeika galėtų deklaruoti savo skaidrumą ir atskleisti, kokiose bylose jis šiuo metu yra atsakovas. Žurnalistai, tikimės, nepamirš tuo pasidomėti, jei nuspręstų tęsti temą. „VSA Vilnius“, kaip minėjome, neturime ką slėpti. Laikas ir vykdomi tyrimai parodys, ar laikraštiniai pasirodymai buvo p. Mažeikos gynybinė taktika, ir koks buvo jo tikrasis tikslas.

Jei visi kreditoriai nuspręstų vienu metu pareikalauti įvykdyti įsipareigojimus, tai 95 proc. įmonių būtų priverstos užsidaryti. Pono Mažeikos bandymas sutelkti kreditorius, regis,  yra kryptinga veikla, kurią mes teisiškai įvertinsime.

Su savo kreditoriais tariamės dėl tokių grafikų, kurie tenkintų juos ir tuo pačiu atitiktų mūsų galimybes. Paprastai kreditoriai nori atgauti pinigus, todėl nėra linkę kenkti savo skolininkui. Tačiau p. Mažeika, VAATC yra išimtys, galimai turintys kitų, ne piniginių, interesų. Paradoksas – dėl pinigų pavyksta susitarti net su VMI (apie tai rašo ir VŽ), valdiška institucija,  o štai su pelno siekiančiais subjektais – ne. Vieni ieško galimybių, kiti – priežasčių.

Jeigu turite daugiau klausimų apie „VSA Vilniaus“ santykius su mūsų tiekėjais, kreditoriais ir t.t. – klauskite komentaruose. Dar turime daugybę komercinių santykių, kurių neaprašė laikraščiai…

Jei žiniasklaidos atstovai norėtų, kad pakomentuotume gyvai – mes visada atviri: Jūratė Antanaitytė-Voldemarienė, 8-687-80840

Viešumas yra vienintelis mūsų ginklas siekiant įrodyti klientams, kad „VSA Vilniaus“ bankroto temos eskalavimas yra virtualus, absoliučiai nepagrįstas. Atliekos bus surenkamos laiku, paslaugų kainos nebus didinamos, investicijos į atliekų surinkimo infrastruktūrą bus tęsiamos.

Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių originally appeared on VSA on 2009/09/02.

Laikraštis “15 min” publikavo straipsnį skambiu pavadinimu: “Atliekų versle – Neapolio kvapas”. Jį paskaičius susidaro įspūdis, kad “VSA Vilnius” yra blogietis, nes piktybiškai nemoka miesto savartynui už ten pristatomas šiukšles. O štai Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras (VAATC) yra gerietis, nes gyventojų labui kenčia negaudamas iš mūsų 1 mln. Lt litų. Visa laimė, kad VAATC yra geros širdies, nes priešingu atveju į savo valdomą Kazokiškių savartyną nepriimtų iš mūsų surinktų šiukšlių ir Vilnius virstų Neapoliu (tokiu Italijos miestu, kuris pernai buvo tapęs dideliu šiukšlynu).

Taigi, šios istorijos veikėjai – blogasis tariamai nemokus atliekų vežėjas, gerasis kantrybę prarandantis sąvartynas ir neutralioji Vilniaus valdžia, kuri teigia esanti “ne prie ko”.

Kadangi istorija yra labai dramatiška (Neapolio šešėliai ir kone itališkos mafijos šmėkla), pamėginkime įsijausti į tariamo blogiuko – “VSA Vilniaus” – kailį.

Tokiomis didelėmis oranžinėmis mašinomis mes kasdien aplankome savo klientus – gyvenamuosius namus ar biurus. Juose gyvena arba dirba žmonės, kurie kažkodėl prigamina šiukšlių. Žmonės tvarkingi, todėl šiukšles sumeta į konteinerį. Mes tą konteinerį išverčiame į savo oranžinę mašiną ir šiukšles vežame į Kazokiškių savartyną. Ten išverčiame. Kasdien kartojame tą patį: daugybė oranžinių mašinų, daugybė konteinerių, daugybė kilometrų.

Pinigų už šias paslaugas kelias turėtų būti labai panašus į šiukšlių kelią. Gyventojas (šiukšlintojas) sumoka namų administratoriui (tarkime, UAB “Senamiesčio ūkiui”), šis sumoka atliekų vežėjui (“VSA Vilniui”), o mes sumokame sąvartynui (VAATC). Šioje grandinėje kiekvieną šiukšlę lydi pinigas. Taip turėtų būti. Tačiau taip nėra. Kodėl?

Priežastį straipsnyje paminėjo ir “15 min.”:

“Tarpininkai – namų administratoriai – už atliekų gabenimą surinktas lėšas neretai perskirsto ir kitoms reikmėms, todėl susidaro įsiskolinimai kai kurioms atliekų gabenimo įmonėms”

Taigi gyventojų pinigai už šiukšles pasiekia namų administratorių, tačiau kitų grandžių nebepasiekia. Šiukšlės keliauja, tačiau pinigai nebe.

Gyventojas (šiukšlintojas) –> namų administratorius –> “VSA Vilnius” –> savartynas

Antroji ir ketvirtoji šiukšlių kelio grandys yra kontroliuojamos Vilniaus miesto savivaldybės. Mes, negaudami pinigų iš namų administratoriaus, esame spaudžiami sumokėti savartynui. Gyventojas įkiša pinigų į vieną savivaldybės kišenę, tuomet iš tos kišenės yra ištraukiama ir parodoma špyga, o tuomet kita savivaldybės kišenė rodo besanti tuščia.

Taip, mes iš tiesų atsisakome mokėti tai savivaldybės kišenei (savartynui) tol, kol kita savivaldybės kišenė (namų administratoriai) nesumokėjo mums. Šią savo nuostatą grindžiame ne tik verslo, bet ir sveiko proto principais.

Šių argumentų negirdi ir nenori girdėti nei tos kišenės, nei jų savininkas. Štai sostinės vicemeras Romas Adomavičius straipsnyje sako:

“Yra įmonių ir jų vadovų, kurie bando, tarkime, savo skolas miestui spręsti viską keldami į valdžios lygmenį, tačiau tai yra ūkiniai procesai ir turi būti normaliai tvarkomi”

Išversime į nediplomatinę žmonių kalbą: “Yra tokia įmonė “VSA Vilnius” ir jos direktorė J. Petrauskienė, kuri bando priversti mus, valdžią, prisiimti atsakomybę už skolas, tačiau mums tai politiškai labai nepatogus klausimas, todėl mes jį tvarkysime ūkiniu būdu ir nekreipsime dėmesio į sveiką protą”.

Taip pat išversime, ką sako savivaldybės Energetikos ir statinių skyriaus vedėjas Kęstutis Karosas:

“Turime preliminarius skaičius, kiek įmonės yra skolingos “VSA Vilniui”, tačiau konkrečiau komentuoti kol kas nėra ką – reikia viską susisteminti, išklausyti abi puses ir tada jau bus galima daryti kažkokius sprendimus”

Šių žodžių vertimas būtų toks: “Puikiai žinome, kad savivaldybės kontroliuojami namų ūkiai neatsiskaito su “VSA Vilniumi”, tačiau kol kas šios problemos neskubėjome spręsti ir nepanašu, kad skubėtume ateityje”.

Beje, savivaldybė skolinga ne tik mums. Štai „Vilniaus diena“ rašo, kad sostinės valdžia miestą prižiūrinčioms įmonėms skolinga iki 12 mln. Lt. Darbuotojai jau piketuoja. Mes kol kas nesirengiame, nes turime šiokį tokį pranašumą – tarp mūsų klientų yra ir privačių žmonių ir kompanijų, ne tik pažadais maitinanti savivaldybė…

Taigi tariamas blogiukas – “VSA Vilnius” – turi tris sprendimo variantus.

1. Kredituoti savivaldybę ir savo (skolintomis) lėšomis suteikti laimę savivaldybės kontroliuojamam monopolininkui savartynui.
2. Paduoti į teismą savo skolininkus namų ūkius, kas reikštų savanoriškai (kamikadziškai) susimažinti rinkos dalį. Bylos inicijavimas reikštų iškastą karo kirvį ir “sudie” bendradarbiavimui ateityje.
3. Apeliuoti į sveiką protą ir siūlyti padaryti užskaitas. Kad viena savivaldybės kišenė padengtų įsiskolinimą kitai savivaldybės kišenei.

Mes pasirinkome trečiąjį variantą, nes primygtinai tikime, jog savivaldybėje pavyks rasti sveiko proto apraiškas. Tuomet nereikės ieškoti (savivaldybei) pinigų, nes užskaita yra sąlyginai virtualus sprendimas. Jei viena pusė skolinga kitai pusei, vadinasi, jos gali susitarti ir panaikinti abipuses skolas. Mes, „VSA Vilnius“, atsidūrę tarp dviejų savivaldybės kišenių, daugybę kartų siūlėme sudaryti trišalį susitarimą ir panaikinti savivaldybės skolas pačiai sau. Tam reikėtų padaryti tokį štai grafikėlį – viena savivaldybės kišenė sumoka mums tiek ir tiek iki tada ir tada, tuomet mes sumokame kitai savivaldybės kišenei tiek ir tiek iki tada ir tada. Paspaudžiam rankas ir skirstomės – kas šiukšlių rinkt, kas vežt, o kas jas apdoroti ir utilizuoti.

Tuo tarpu labai gaila, kad pinigai, priešingai nei šiukšlės, neturi kvapo. Jei turėtų, galbūt miesto valdžiai grečiau pavyktų suuosti, kur iš grandinės dingsta pinigai.

Pabaigai – minėto straipsnio žodynėlis:

“Viena įmonė piktybiškai neatiskaito su miesto sąvartynu ir jau įsiskolino apie 1 mln. Lt”

“VSA Vilnius” sėkmingai atlieka pavedimus savartynui (VAATC) ir iš esmės atsiskaito už tą dalį atliekų, kuri yra surenkama ne iš savivaldybės kontroliuojamų administratorių.
Su VAATC bendradarbiavimą iniciuojajame nuolatos. Tiek žodžiu, tiek raštu kreipėmės prašydami atidėti skolos sumokėjimą iki kol bus gauti atsiskaitymai iš administratorių, tačiau visi prašymai buvo atmesti.

“VSA Vilnius” atsisako sumokėti apie 1 mln. Lt skolą Kazokiškių sąvartyną tvarkančiam VAATC”

Absurdiškas kaltinimas. Mes neatsisakome sumokėti skolos, o tiesiog laikomės sutartų terminų.

Mūsų finansinius įsipareigojimus VAATC sudaro tokios pozicijos:

Senų skolų, kurias paveldėjome privatizuodami bendrovę, padengimas. Šie pinigai yra tvarkingai grąžinami pagal tarpusavyje suderintą ir patvirtintą grafiką, kuris buvo nustatytas privatizuojant įsiskolinusią atliekų surinkimo savivaldybės įmonę. Per 2008 m. savo skolą sumažinome 3 mln. Lt, o visus su privatizavimu prisiimtus įsipareigojimus turime išsilaižyti iki 2009 m. spalio. Beje, iki bendrovės privatizavimo ši nuostata – sumokėti savartynui tik tuomet, kai gauti apmokėjimai iš namų ūkiu – buvo įrašyta į tuometinę sutartį.

Mokėjimai, kuriems dar nesuėjo terminas. Niekada nevėluojame apmokėti sąskaitų (mokėjimo deadline terminas yra nurodytas kiekvienoje jų arba sutartyse su tiekėju). Neapmokėta sąskaita, jei nepraėjo jos apmokėjimo terminas, nelaikoma skola.

Uždelstos skolos. Mes jas buhalteriškai pripažįstame, tačiau neketiname apmokėti (ir kredituoti savivaldybės) tol, kol savivaldybė nepadengs savo įsiskolinimų mums. Šiuo metu realus įsiskolinimas – atmetus savivaldybės kontroliuojamų administratorių ir Vilniaus miesto Savivaldybės departamentų esamą įsiskolinimo dydį – siekia ~80.000 Lt. Kaip jau minėjome, ši suma nuolat kinta ir mes ją nuolat dengiame.

VAATC straipsnyje pateikiami skaičiai yra netikslūs. O jei į skolą įtrukiami ir mūsų suderėti mokėjimai pagal 2006 m. grafiką, tuomet tai jau panašu į absurdą. Tokiu atveju, kaltinimą “atsisakymu sumokėti” galėtume prilyginti analogijai, kai tvarkingai būsto paskolos įmokas mokantis pilietis vieną gražią dieną gautų laišką iš savo banko, kad jis neva “atsisako sumokėti” paimtą, tarkime, pusės milijono litų kreditą. Kas būtų, jei bankas pamirštų, kad yra paskolos grąžinimo grafikas, nekreiptų dėmesio į faktą, kad klientas mėnesines įmokas moka laiku?

Taip, VAATC nėra bankas, tačiau svarbus žaidėjas atliekų surinkimo versle. Ir grąžinti VAATC skolą buvo vienas iš įsipareigojimų, kurį mes prisiimėme 2004 metais privatizuodami įsiskolinusią savivaldybės įmonę. Skola buvo “išdėstyta laike” ir visų prisiimtų įsipareigojimų mes laikomės.

Kaip jau minėjome, atsiskaitymai su VAATC yra vykdomi, dabartinis realus įsiskolinimo dydis atitinka savivaldybės kontroliuojamų administratorių ir Vilniaus miesto Savivaldybės departamentų esamą įsiskolinimo dydį.

“Tiek VAATC atstovai, tiek miesto valdžia aiškinasi, kiek savivaldybės valdomi namų administratoriai gali būti skolingi minėtam atliekų vežėjui”

Bendrovei “VSA Vilnius” savivaldybės valdomi namų administratoriai 2009 m. birželio 25 dieną buvo skolingi 695.566,07 Lt.

“VAATC teismų keliu jau išsireikalavo apie 600 tūkst. Lt iš nemokios bendrovės, kuri iš viso buvo skolinga apie 1,6 mln. Lt”

VAATC į teismą mūsų bendrovę paduoda jau ketvirtą kartą per pastaruosius dvejus metus. Mes gi, kaip minėjau, savo nemokių klientų (savivaldybės kontroliuojamų namų ūkių) į teismą nepadavinėjame, nes mūsų bendrovės tikslas yra ilgalaikė partnerystė.

O dėl tariamo nemokumo jau buvo pasisakęs ir teismas. 2009-04-30 d. nutartimi Lietuvos Apeliacinis teismas, nagrinėdamas kreditoriaus VAATC atskirąjį skundą,  kuriuo buvo prašoma taikyti areštą mūsų bendrovei, išsamiai įvertino ir konstatavo, jog UAB „VSA Vilnius“ yra moki, sėkmingai veikianti įmonė, kuri teikia viešąsias atliekų tvarkymo paslaugas pagal ilgalaikes sutartis. Nuo šios nutarties priėmimo praėjo nedaug laiko,  todėl iš esmės nustatytos aplinkybės apie mūsų bendrovės stabilią padėtį nepasikeitė.

„Kažkokio bendrovių spaudimo ar užkulisinių dalykų komentuoti nenorėčiau – žinau tik tiek, kiek perskaitau apie šiuos dalykus spaudoje“ (iš R. Adomavičiaus pasisakymo, kurį užfiksavo „15 min“ korespondentas).

Komentuoti ar nekomentuoti yra vicemero reikalas – tas tiesa. Tačiau savivaldybės skolų klausimą nagrinėjome mažiausiai tris kartus – 2009-03-06, 2009-03-12, 2009-04-28. Susitikimai vyko R. Adomavičiaus kabinete, ir sklaidėme mes tikrai ne spaudą, bet įvairius dokumentus. Visa laimė, kad susitikimai lyg tyčia buvo protokoluojami. Pasirodo, tai pasiteisinęs sprendimas šiais neramiais laikais, kai skolos atveria atminties spragas

Gaila, kad pinigai nekvepia originally appeared on VSA on 2009/07/06.